Liepos 9 dieną, ketvirtadienį, 18 valandą, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje bus atidarytos trys naujos parodos, tęsiančios parodų ciklą „Jaunųjų platforma“. Lankytojai išvys Ievos Butkutės parodą „Keružis sąvartoje“, Laimos Kulbytės „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ bei Godos Lukaitės „Amžinesnis miškas“.
Šių metų „Jaunųjų platformos“ parodų ciklą vienija žmogaus ir gamtos santykio tema. Jaunosios kartos kūrėjos savo darbuose tyrinėja aplinkos kaitą, gamtos atmintį, nykstančius kraštovaizdžius ir žmogaus paliekamus pėdsakus. Pasitelkdamos skirtingas medijas – nuo videofilmų ir instaliacijų iki šviesos technologijų – jos kviečia iš naujo pažvelgti į žmogaus vietą pasaulyje ir permąstyti ryšį su aplinka.
Nuo pramoninės sąvartos iki gamtos atgimimo
Ievos Butkutės paroda „Keružis sąvartoje“ lankytojus nukelia į Kėdainius, kur menininkė tyrinėja cheminių atliekų, vadinamųjų „Lifosos fosfogipso kalnų“, kraštovaizdį. Sąvarta čia tampa ne tik pramonės palikimo ženklu, bet ir savotiška geologinio laiko metafora.
Kėdainių sąvartoje surinktose atliekose menininkė sodina į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus beržo keružio sodinukus ir taip simboliškai siekia sugrąžinti išeikvotą teritoriją gamtai.
I. Butkutė yra architektė ir Vilniaus dailės akademijos doktorantė, savo tyrimuose nagrinėjanti planetos tinkliškumo ir cikliškumo klausimus bei ieškanti nedestruktyvaus santykio tarp miestų ir juos palaikančių, tačiau dažnai nematomų pramoninių struktūrų.
Kelionė į gilųjį laiką
Parodoje „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ tarpdisciplininio meno kūrėja Laima Kulbytė kviečia leistis į kelionę po geologinius sluoksnius, kuriuose susilieja mitas, tikrovė ir vaizduotė.
Projektas jungia videofilmus, skulptūrą ir instaliaciją, kurioje naudojamos organinės medžiagos – bičių vaškas, žuvies oda, lavos akmens atliejos. Kūriniai skatina permąstyti žmogaus vietą pasaulyje ir leidžia laiką patirti kaip gyvą, nuolat tekantį ir besikartojantį procesą.
Parodos idėja gimė menininkei dalyvaujant SÍM rezidencijoje Islandijoje, kur ji tyrinėjo salos priešistorę ir mėgino įsivaizduoti, kas šioje žemėje galėjo gyventi dar iki pirmųjų naujakurių.
Anot autorės, tai bandymas sukurti erdvę, kurioje nematoma tampa matoma, o neapčiuopiama – apčiuopiama.
Miškas, kuris nuolat keičiasi
Trečioji ciklo paroda – Godos Lukaitės „Amžinesnis miškas“ – pristato šviesos ir peizažo instaliaciją, pasakojančią apie miško atmintį, virsmą ir trapų santykį tarp gamtos cikliškumo bei žmogaus veiklos.
Instaliaciją sudaro ant plastiko sluoksnių kuriami darbai, kuriuose jungiama tapyba, raižymas ir šviesos technologijos. Keičiantis apšvietimui, keičiasi ir pats kūrinys – vieni vaizdo sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, tarsi miškas pats kvėpuotų ir nuolat transformuotųsi.
Pasak autorės, „Amžinesnis miškas“ kalba ne tik apie ekologines problemas, bet ir apie atmintį, laiko tėkmę bei žmogaus santykį su gamta – mišką, kuris nuolat nyksta, tačiau niekada visiškai neišnyksta.
Goda Lukaitė yra vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tapybos, instaliacijos, įvietinto meno ir eksperimentinių medijų srityse. Jos kūryboje svarbią vietą užima gamtos, peizažo ir žmogaus psichologijos temos.
Parodos Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 13 dienos.
Parodų atidarymo renginys – nemokamas, kitomis dienomis parodas bus galima lankyti su muziejaus lankytojo bilietu.