Dokumentinis filmas „Alioša“ šiandien atrodo taip, tarsi būtų sukurtas ne 2008-aisiais, o dabar. Režisieriaus Meelio Muhu pasakojimas apie Estijos visuomenę supriešinusį Bronzinio kareivio paminklą Taline per beveik du dešimtmečius neprarado aktualumo. Veikiau priešingai – šiandien filmas kelia dar daugiau klausimų apie istorinę atmintį, tautinę tapatybę, toleranciją ir ribą, ties kuria pagarba kito žmogaus istorijai pradeda konfliktuoti su teise savame krašte saugoti savąją.
Neatsitiktinai būtent „Alioša“ atidarė jubiliejinį, 20-ąjį „Nepatogaus kino“ festivalį. Rengdami retrospektyvinę programą „20 metų nepatogaus kino“, organizatoriai klausė žiūrovų, kurie per festivalio istoriją matyti filmai jiems įsiminė labiausiai. „Alioša“ buvo paminėtas tarp paveikiausių.
„Ši dokumentika yra puikus pavyzdys, kad geri filmai išlieka aktualūs visada – prieš beveik du dešimtmečius papasakota istorija apie Estijoje vykusius protestus prieš Bronzinio rusų kareivio paminklo nukėlimą šiandien jaudina taip pat, kaip tada. Ir atrodo lyg šiandienos filmas“, – pastebi festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.
Vienas paminklas – dvi visiškai skirtingos istorijos
Filmo centre – Taline stovėjęs sovietinis paminklas, rusakalbių gyventojų vadintas Alioša. Vieniems jis – pergalės prieš nacistinę Vokietiją, žuvusiųjų ir šeimų atminties simbolis. Kitiems – sovietinės okupacijos ženklas.
Būtent ši priešprieša ir yra stipriausia filmo vieta. Režisierius leidžia suprasti, kad konfliktas vyksta ne tiek dėl bronzinės skulptūros. Ginčijamasi dėl to, kas turi teisę apibrėžti praeitį ir kokią vietą svetimos valstybės istoriniai simboliai gali užimti kitos valstybės viešojoje erdvėje.
Pergalės diena daliai rusų iki šiol yra viena svarbiausių istorinių datų – nacizmo pralaimėjimo ir milžiniškų Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena. Sovietmečiu nemažai žmonių iš Rusijos apsigyveno okupuotose Baltijos šalyse, čia dirbo, kūrė šeimas, augino vaikus. Jų palikuonims Estija jau yra namai, o šeimose perduodama karo atmintis – jų tapatybės dalis.
Tačiau šalia egzistuoja visiškai kita atmintis.
Estams sovietų kariuomenės atėjimas neatnešė tokios laisvės, kokią reiškė Vakarų Europos išvadavimas nuo nacizmo. Po vienos okupacijos sekė kita – sovietinė, lydima represijų, trėmimų, žuvusiųjų ir dešimtmečiams prarastos valstybės nepriklausomybės.
Todėl tas pats kareivis vienam žmogui gali simbolizuoti išgelbėjimą, o kitam – okupacijos pradžią.
Kiek tolerancijos privalo turėti valstybė?
Žiūrint filmą neišvengiamai kyla klausimas: jeigu valstybėje gyvena kita tautinė bendruomenė, kiek jos istorinių tradicijų ir simbolių turi priimti daugumos visuomenė?
Atrodytų, atsakymas paprastas – demokratinė visuomenė turi gerbti skirtingą kilmę, kalbą, šeimos istoriją ir tradicijas. Tačiau kas nutinka tuomet, kai vienos bendruomenės šventė kitai visuomenės daliai primena jos pačios okupaciją, tremtis ir prarastus artimuosius?
Ar tolerancija reiškia ir pareigą savo sostinės centre išlaikyti simbolį, kurį dalis visuomenės suvokia kaip okupacinės valdžios ženklą?
Čia filmas peržengia Estijos istorijos ribas. Alioša tampa ne vien bronzine skulptūra. Jis tampa klausimu apie tai, kas nutinka, kai vienoje valstybėje gyvenančių žmonių istorinės atmintys ne tik skiriasi, bet ir viena kitai prieštarauja.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams klausimas tapo dar platesnis
Todėl 2008-aisiais sukurtą filmą įdomu žiūrėti ir dabartinės Europos kontekste. Žemynas diskutuoja apie migraciją, pabėgėlių integraciją, tautinių ir religinių bendruomenių teises bei visuomenių gebėjimą priimti žmones, atsinešančius kitokią kultūrinę patirtį.
Čia reikėtų būti atsargiems su tiesiogine analogija: sovietmečiu į Estiją vykusi migracija okupacijos sąlygomis ir šiandien į Europą atvykstantys pabėgėliai nėra tas pats istorinis reiškinys. Tačiau „Alioša“ leidžia kelti platesnį ir šiandien aktualų klausimą – kas nutinka po kelių dešimtmečių, kai skirtingą istorinę, kultūrinę ar religinę atmintį turinčios bendruomenės dalijasi ta pačia valstybe ir viešąja erdve?
Priimti kitą žmogų reiškia pripažinti jo teisę būti kitokiam. Tačiau integracija negali būti vien priimančios visuomenės pareiga prisitaikyti. Žmogus, pasirinkęs kitą šalį savo namais, taip pat patenka į jau egzistuojančią jos istoriją, vertybes ir kolektyvinę atmintį.
Tad kur baigiasi pagarba atvykusio žmogaus tapatybei ir prasideda jo pareiga gerbti valstybę, kurioje gyvena? Kada kultūrinio savitumo išsaugojimas praturtina visuomenę, o kada tarp bendruomenių ima formuotis paralelinės, tarpusavyje sunkiai susikalbančios tikrovės?
Paminklas, kuris pasirodė esąs ne apie bronzą
Stipriausias filmo įspūdis lieka ne dėl paties paminklo. Aliošą galima perkelti iš vienos miesto vietos į kitą, tačiau daug sunkiau perkelti ar pakeisti tai, ką žmonės atsineša savo atmintyje.
Vienoje aikštėje susidūrus dviem skirtingoms praeities versijoms paaiškėja, kad istorija nėra vien tai, kas kažkada įvyko. Ji gali lemti, kaip žmonės elgiasi šiandien, kokius simbolius gina ir dėl ko yra pasirengę konfliktuoti.
Todėl „Alioša“ šiandien yra ne tik dokumentika apie Estiją ir vieną sovietinį paminklą. Tai filmas apie gerokai universalesnę problemą – kaip gyventi kartu žmonėms, kuriems tas pats istorinis įvykis reiškia visiškai priešingus dalykus.
Ir galbūt būtent todėl po filmo lieka ne atsakymas, o nepatogus klausimas: kiek visuomenė gali ir turi toleruoti kito žmogaus atsineštą istoriją, jeigu ši ima prieštarauti jos pačios istorinei atminčiai?