„Jie galvojo mus užkas į žemę, jie nežinojo, kad mes sėklos“, – tokie partizanų vado, didžio Lietuvos kario Adolfo Ramanausko-Vanago žodžiai skambėjo Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone ir Tuskulėnų memoriale minint jo žūties metines.
Žinoti, nepamiršti, ruoštis
Anuomet okupacijos ir žiaurių represijų laikais, pasak teisininko Tomo Vagnoriaus, tik Lietuvos didžiavyriai ir nenuilstantys kovotojai galėjo tikėti, jog jų auka duos vaisių, o iš šios jų idėjos išaugo nepriklausoma Lietuva.
„Tačiau sumokėta kaina buvo didžiulė – paaukota tūkstančiai gyvybių.
Adolfo Ramanausko užaugintas valstybingumas ir besąlygiškas pasiaukojimas davė tai, kad savo Tėvynėje vėl esame lietuviai. Susirinkdami minėti Vanago žūties metinių liudijame Lietuvą, dabar svarbu ją išsaugoti vienybėje ir, jei prireiks, vėl už Lietuvą kovoti iki paskutinio kraujo lašo”, – per pagerbimo ceremoniją kalbėjo Karaliaus Mindaugo 10-osios šaulių rinktinės, Adolfo Ramanausko- Vanago ginkluoto pasipriešinimo kuopos šaulys T. Vagnorius.
Žurnalistė Indrė Makaraitytė yra rašiusi, kad stovėdami prie partizanų vado kapo galvojusi, kokios svarbos kremliui yra jo atminimas.
„Net hibridinio karo prieš Europą pradžiai priešas simboliškai pasirinko būtent Vanagą – siuntė savo niekšus į Merkinę, kad išterliotų jo paminklą, – pastebėjo Karaliaus Mindaugo 10-osios šaulių rinktinės, Adolfo Ramanausko-Vanago ginkluoto pasipriešinimo kuopos šaulė, – Viską darė, kad ištrintų iš atminties ir jo, ir visų Lietuvos partizanų vardus ir jų kovą. Kaip darė? Juodino, kiršino, niekino, menkino. Naudojosi jų, nusilpusių ir išduotų, klaidomis ir prasižengimais, o gal ir nusikaltimais. Gąsdino ir verbavo artimuosius, mylimuosius ir draugus. Žudė, prievartavo, degino ir trėmė į Sibirą. Buvo pajungtas visas represinis aparatas, visa ilgus metus nesustojanti propagandinė kampanija, kad partizanų atminimo neliktų. Kad net kapo duobėse jų nerastų“.
Nes, kaip rašė I. Makaraitytė, kai yra Vanagas ir kiti partizanai, mes viską žinome apie mūsų priešą.
„Kiek jis gali ir kaip jis gali. Mes žinome, kad kremlius iš pradžių ardo iš vidaus, nuodija, kiršina ir kursto. Jis naudojasi mūsų klaidomis, paikais ir parsidavusiais politikais, garbėtroškomis, narcizais ir gvazdikais, žiopleliais ar tiesiog piktais žmonėmis. O paskui būna šūviai į veidą. Bet kai yra Vanagas, mes žinome, kad niekada negalima pasiduoti,” – akcentavo žurnalistė ir šaulė.
Kai nežinai, kas esi, – nežinai ir to, ką privalai ginti
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, šaulys Arūnas Degutis pastebi, kad kartos, užaugusios be karo, stokoja tikros grėsmės patirties, sunkiai atpažįsta artėjantį pavojų. Todėl, anot jo, prisiminimai apie partizanus ir jų kovą šių dienų kontekste įgauna ypatingą reikšmę.
„Akivaizdu: Lietuvos jaunimas išgyvena tapatybės krizę. Tai nėra jų kaltė. Tai mūsų visų kartu sukurto patogaus, iššūkių beveik nepažįstančio pasaulio pasekmė. O laikai keičiasi greičiau, nei norėtume. Ir, deja, ne ta kryptimi, kuria leistume sau ramiai toliau miegoti ant laurų, – sako A. Degutis, – Prieš 35 metus, sugriuvus Sovietų imperijai, mes nuoširdžiai patikėjome, kad karo Europoje nebebus. Mūsų širdys buvo pilnos vilties, tikėjome demokratijos pergale ir valstybės atgimimu. Mano karta apsigavo – ir kartu užliūliavo jaunąją kartą. Parodėme jiems tik šviesiąją laisvės pusę, bet neatskleidėme, kokia yra jos kaina ir kokia trapi ji iš tiesų“.
Todėl, pašnekovo teigimu, šiandien taip sunku priimti skaudžią realybę, su kuria jau susidūrė Ukraina.
„Viliamės, kad mums tai nebus. Bet ką darome, kad taip neatsitiktų? Dalis jaunimo šiandien pasimetę. Vieni bando nematyti to, kas nemalonu, kiti, užuot jungęsi ir stiprinę savo valstybę, dairosi į Vakarus – ten, kur, jų manymu, saugiau֧“, – sako A. Degutis.
Nepriklausomybės akto signataras pastebi – paradoksalu, bet branginti pradedame tik tada, kai prarandame ir mūsų istorija tai jau kartą įrodė. Tik po pirmosios sovietinės okupacijos, A. Degučio nuomone, tautai atsivėrė akys.
„Supratome, kad valstybė nėra savaime duotybė. Pasikartojus antrajai sovietų okupacijai tauta jau žinojo, ką reikia daryti. Didžiausias tautos ryžtas užgimė ne komforte, o netektyje. Tad kaip atgauti tai, ko šiandien taip stinga – tapatybę, savastį, giluminį suvokimą, kas mes esame ir dėl ko verta gyventi, kurti ir, prireikus, aukotis? Tai gyvybiškai svarbus klausimas mažoms tautoms įskaitant mus – lietuvius. Nes tik suvokę savo šaknis galime išsaugoti savo ateitį“, – kalba A. Degutis.
Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro vadas plk. ltn. Vaidas Šidlauskas per pagerbimo cermoniją Lietuvos vadovų panteone pabrėžė: „Vanagas buvo tuo, kuris niekada nepasidavė ir neieškojo lengviausio kelio. Sunkiais laikais atsiranda tie žmonės, kurie ryžtasi imtis žygdarbių, nepastebėti, bet paprasčiausiai atsiranda tie žmonės“.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra viena žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai asmenybių ir vienas svarbiausių kovos už Nepriklausomybę simbolių Lietuvos istorijoje.
Kaip pasakojo Kauno miesto muziejaus istorikas, žinomas istorinių knygų autorius dr. Simonas Jazavita, pasirinkęs mokytojo kelią, jis žiaurių istorinių aplinkybių buvo priverstas tapti kovotoju ir šiuo keliu ėjo iki galo: „Jau po Josifo Stalino mirties, pasipriešinimą žiauriomis priemonėmis okupantui nuslopinus, Vanagas su žmona vis dar slapstėsi, sugebėjo per patikimus žmones išslapstyti ir savo mažą dukrelę. Nors, kaip ir daugelis partizanų, galiausiai buvo išduotas“.
Dr. S. Jazavitos teigimu, įsigilinus džiugina tai, kad nepaisant žiaurių represijų, daugybė žmonių visoje Lietuvoje ryžosi partizanų vadui padėti, jo neišdavė, nors KGB čekistai gundė tai padaryti ir brutaliai, ir siūlydami geresnį gyvenimą.
„Galop suimtas jau vadinamojo Nikitos Chruščiovo „atšilimo” laikais, Vanagas lyg ir turėjo tikėtis galimybės mažesnei bausmei – juk iš GULAG’o jau grįžo dalis įkalintųjų, oficialiai buvo panaikinti kankinimai. Sovietinė realybė, žinoma, labai skyrėsi nuo propagandos – net visko mačiusiam žmogui sunku patikėti, kaip žiaurumu pasižymėję čekistai kankino šį žmogų. Negana to, dar ciniškai bandė pateikti savižudybės versiją. Liūdniausia, kad šį jų melą tiražuojančių atsiranda ir šiais laikais, kai visa informacija yra nesunkiai prieinama. Tačiau tokios niekingos pastangos reanimuoti čekistų melus tik stiprina partizanų vado Vanago autoritetą tarp patriotiškos visuomenės dalies, kur jis yra neabejotinai stovi Lietuvos svarbiausių herojų pjedestalo viršuje,“ – sako žinomas istorinių knygų autorius dr. S. Jazavita.
Dokumentinis filmas išlieka aktualus
Pasak verslininko, nuolatinio „Vanago Lietuva“ pilietinių inciatyvų dalyvio Romo Senkaus, besimokant mokykloje apie partizanus labai mažai žinojo net tie, kurie istoriją mylėjo.
„Informaciją turėjome rasti ir domėtis patys. Šiai dienai, dėka gausėjančio entuziastų būrio, ši būtina kiekvienam lietuviui informacija jau yra pasiekiama, – sako pašnekovas, – Teko dalyvauti diskusijoje su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu ir matyti išankstinę filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas” peržiūrą. Tik tada detaliai sužinojau, kokius sunkiai sveiku protu suvokiamus žiaurumus turėjo iškęsti vienas iškiliausių mūsų tautos kovotojų. Adolfas Ramanauskas-Vanagas iki paskutinių
savo dienų išliko ištikimas savo idealams, savo tėvynei. Dabartiniame kontekste, kai priešas, kuris istoriškai žiūrint visas pasirašytas „taikos“ sutartis sulaužo, vėl turime ruoštis galimai grėsmei. Žinoti, nepamiršti, ruoštis. Turime iškilią savo tautos istoriją ir kol ją puoselėsime – visada būsime“.
Teismo ekspertų, teismo medikų išvados
Ilgametis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Arvydas Anušauskas dokumentinim filme „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas” viename iš epizodų yra išdėstęs: „Radę ir identifikavę Vanago palaikus patikrinome visas versijas, net ir tą KGB versiją, jog tariamai Vanagas mėgino nusižudyti. Teismo ekspertai, teismo medikai ištyrė dokumentus, sužalojimų aprašymus, jų išvada buvo vienareikšmiška ir svarbi, ir istoriniam tyrimui taip pat svarbi, nes nustatyta, kad tokių sužalojimų, absoliučios daugumos sužalojimų pats sau žmogus tiesiog nepajėgtų padaryti dėl įvairių aplinkybių ir jos nurodytos. Ir kas dar įdomu, kad medicinos ekspertai nurodė kankinimo įrankį, kas visiškai nesutapo su KGB dokumentuose aprašytu įrankiu – lango kabliuku. Ekspertai vienareikšmišką išvadą padarė – tai žirklės ir kiti kankinimo įrankiai.“
Lietuvos sūnus, pripažintas valstybės vadovu
„1949 m. vasario 16-osios – Partizanų Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaracijos – signataras. Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas. Būtent jis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, po Jono Žemaičio-Vytauto mirties buvo tas aukščiausias Lietuvos pareigūnas, kuris kovojo su sovietų okupantais“, – Vanago žūties minėjime Antakalnio kapinėse kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
Anot jo, nužudydami jį ir užkasdami netoliese esančiose Našlaičių kapinėse, okupantai tikėjosi amžiams ištrinti prisiminimus apie lietuvių tautos kovą, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir kitų žmonių dėka Vanago palaikai buvo rasti bendroje duobėje su dar dviem asmenimis.
„Ir labai simboliška ir svarbu, kad įvyko šis sugrįžimas ir šiandien taip skaudžiai nukentėjęs kovojusios Lietuvos sūnus, pripažintas valstybės vadovu, yra lankomas ir pagerbiamas savo tragiškos žūties dieną“, – sakė V. Lukšys, kartu su kolega Aivydu Keršuliu ant siaubingo likimo partizanų vado kapo padėjęs atminimo vainiką – visų centro darbuotojų pagarbos simbolį.
„Vanago Lietuva“ pilietinių iniciatyvų vadovas Alkas Paltarokas neabejoja, jog partizanų vado istorinė atmintis ir simbolizmas mums buvo, yra ir bus ypač svarbūs: „A. Ramanausko – Vanago prisiminimų knyga apie sunkią kovą prieš okupantus „Daugel sūnų krito“ dažnai per paskaitas ar renginius drąsiai vadinu „patriotų biblija“. Vienaip ją skaitėme iki 2014 m,, kitaip 2018 m. ar dar atidžiau po 2022 m. Rusijos pradėto didelio mastelio karo Ukrainoje. Vanagas, kaip visos mūsų Laisvės kovos, yra Rusijos ne tik informacinio, bet ir hibridinio karo akiratyje, nes priešas nori palaužti mūsų valią priešintis, sukiršinti ir išgąsdinti“.
Anot jo, dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas” taipogi išlieka aktualus ir jį, kartu su bendraautoriais, palaikų atradimo iniciatoriais, vertėtų pamatyti ne tik moksleiviams ar studentams.
„Bet visiems, kurie dar nėra matę ir negali įsivaizduoti, ką padarė okupantai mūsų partizanų vadui ir tokius žiaurumas tęsia Ukrainos kare, vėl grasina pakartoti Lietuvoje“, – dėsto „Vanago Lietuva“ pilietinių iniciatyvų vadovas A. Paltarokas.