Žolynas gali būti ne tik graži Žolinės puokštė. Vienus augalus mūsų protėviai valgė, kitus smilkė namuose, o dar kitais net prausėsi ir skalbė. Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse per Žolinę tradicijų puoselėtojos priminė, kiek daug šiandien beveik pamirštų paskirčių turėjo paprasčiausi mūsų pievų ir sodybų augalai. Pasirodo, natūraliems smilkalams nereikia nei egzotiškų žolelių, nei papildomų kvapiųjų medžiagų, o vietoje muilo kadaise galėjo pasitarnauti augalas, kurio pats pavadinimas išduoda jo savybę – vaistinis putoklis.
Žolinė – viena tų švenčių, kai lietuviškoje tradicijoje susitinka krikščioniški papročiai ir labai senas žmogaus ryšys su gamta. Rugpjūčio viduryje, kai laukai ir sodai jau atiduoda didelę dalį savo derliaus, į puokštes patekdavo ne atsitiktiniai gražiausi augalai. Žmonės gerai žinojo, ką parsineša namo ir kam tai galės panaudoti.
Tai buvo galima išvysti ir šiemet Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse vykusioje Žolinės šventėje. Čia stalai lūžo nuo daržovių, vaisių, javų ir žolynų, lankytojai rišo puokšteles, ragavo tradicinio maisto, o muziejininkės ir tradicijų žinovės dalijosi žiniomis, kurios kadaise buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Vienas netikėčiausių užsiėmimų – natūralių lietuviškų smilkalų rišimas.
Lietuviški smilkalai prasideda nuo kiečio
Šiandien žodis „smilkalai“ daugeliui pirmiausia asocijuojasi su iš Rytų atkeliavusiais kvapais, tačiau tradicijų puoselėtojos priminė: smilkomų augalų lietuviui toli ieškoti nereikia. Jie auga čia pat – pievose, laukuose ir sodybose.
Natūralaus smilkalo pagrindu edukacijos metu tapo kietis.
„Ar koks kietis, ar paprastasis kietis, bet kietis – būtinai“, – aiškino edukacijos vedėja Rūta Borutienė.
Iš kiečio pirmiausia formuojamas savotiškas būsimo smilkalo karkasas. Pasak edukatorės, tradiciškai jis vertinamas ir dėl savybių, siejamų su aplinkos švarinimu bei apsauga. Vis dėlto teiginius apie antibakterinį ar antivirusinį poveikį reikėtų vertinti kaip tradicinio augalų naudojimo dalį, o ne kaip įrodytą patalpų dezinfekavimo būdą.
Prie kiečio, pasak R. Borutienės, galima dėti šalavijo, kitų aromatingų ar žydinčių augalų. Toliau, kaip aiškino žinovė, jau galima vadovautis savo nosimi – rinktis tai, kieno kvapas malonus pačiam žmogui. Taip gimsta savita lietuviška smilkomoji puokštelė.
Surišti, išdžiovinti ir tik tada uždegti
Paruoštas augalų ryšulėlis turi gerai išdžiūti. Vėliau uždegamas jo galas, leidžiama augalams įsidegti, o liepsna užgesinama. Tuomet ryšulėlis ne dega, bet pamažu smilksta ir skleidžia augalų aromatą.
Tokiais dūmais, pasak tradicijų puoselėtojos, būdavo apeinamos patalpos. Ji pasakojo pati smilkalais išsmilkanti ir automobilio saloną. Edukacijos vedėjai svarbiausia buvo kita – žinoti, ką degini. Jos gaminamuose smilkaluose nėra papildomo pagrindo ar rišiklio – tik surinkti ir išdžiovinti augalai. Būtent todėl, pasak jos, kvapas gali būti ne toks intensyvus kaip pirktinių smilkalų, tačiau žmogus pats nuo pradžios iki galo žino jų sudėtį.
„Čia pats pasidarai – augalai surinkti lietuviški ir nėra jokio nešėjo, jokio rišėjo“, – pasakojo ji.
Svarbus ir saikas: vienam žmogui vienas augalas kvepia nuostabiai, kitam tas pats aromatas gali būti nemalonus. Todėl smilkalą siūloma komponuoti ne pagal vieną receptą, o pagal savo pojūčius.
Pieva – ne tik puokštei: dalis augalų keliaudavo ir ant stalo
Žolinės žolynų pasaulis nesibaigia smilkalais. Kitas tradicijų žinovių priminimas šiuolaikiniam žmogui galbūt dar netikėtesnis – dalis augalų, į kuriuos šiandien žiūrime kaip į piktžoles ar tiesiog pievos puošmeną, nuo seno buvo valgomi.
Laukiniai augalai papildydavo valstietišką virtuvę, o žinios, kuri augalo dalis ir kuriuo metų laiku tinkama vartoti, buvo buities dalis.
Tačiau čia galioja labai svarbi taisyklė: laukinio augalo ragauti negalima vien todėl, kad jis panašus į matytą nuotraukoje ar kažkieno parodytą augalą. Kai kurios valgomos rūšys turi nuodingų ar kitaip pavojingų panašios išvaizdos giminaičių. Todėl maistui rinkti galima tik tiksliai atpažintus augalus.
Šventės erdvėse ši sena augalų pažinimo kultūra buvo tiesiog prieš akis – pintinėse ir ant stalų gulėjo javai, daržovės, vaisiai, vaistažolės, žiedai ir laukiniai žalumynai. Tai, ką šiandien dažnai atskiriame į dekoratyvinius, maistinius ir vaistinius augalus, senoje sodyboje buvo vieno pasaulio dalys.
Augalas, kuris rankose ima putoti
Dar vienas senas triukas gali nustebinti net ir gerai pažįstančius Lietuvos augalus. Tradicijų žinovės parodė augalą, kurį galima buvo panaudoti vietoje muilo.
Pagal jūsų prisimintą pasakojimą apie „putojantį“ augalą ir jame esančius saponinus kalbėta apie vaistinį putoklį (Saponaria officinalis). Tai patvirtina ir botaniniai šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad visose vaistinio putoklio dalyse kaupiasi daug saponinų, o jo šakniastiebių ir žolės nuoviras seniau naudotas drabužiams skalbti. Jo pavadinimas – ne atsitiktinis.
Saponinai, susimaišę su vandeniu, putoja, todėl sudrėkintos ir trinamos augalo dalys gali sudaryti putas. Šaltiniuose vaistinis putoklis dar vadinamas muilažole, muilūne ar net prausykle. Yra duomenų, kad jo šaknų nuoviras naudotas ne tik skalbimui, bet ir prausimuisi.
Dar įdomiau, kad tai nėra vien folklorinis pasakojimas. Europos kosmetikos sudedamųjų dalių duomenų bazėje Saponaria officinalis lapų, šaknų ir stiebų milteliai apibūdinami kaip valomoji paviršiaus aktyvioji medžiaga, naudojama odai ir plaukams valyti.
Taigi šiuolaikinis žmogus parduotuvėje ieško užrašo „natūralus prausiklis“, o mūsų protėviai panašų principą buvo atradę tiesiog augalų pasaulyje.
Tačiau putoklio nereikėtų ragauti
Čia svarbus niuansas, ypač straipsnyje greta pasakojant apie valgomus augalus: vaistinio putoklio nereikėtų pristatyti kaip valgomo augalo. Ir dar viena įdomi detalė: vaistinio putoklio nereikėtų painioti su muiline guboja. Abu augalai turi saponinų, tačiau tai skirtingos rūšys. Muilinė guboja (Gypsophila paniculata) šiandien Lietuvoje laikoma invazine rūšimi.
