Balandžio 24 dieną, penktadienį, 18 val. kviečiame į menininkės Martos Frėjutės personalinės parodos „Civilizacijų serijos“ atidarymą galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas).
„Atėjusi į Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspoziciją, palieku savo kailinius rūbinėje. Mane domina akmens amžiaus vazos, kurias noriu fotografuoti savo senu „Liubitel“ fotoaparatu.
Susitinku su archeologe Dalia Ostrauskiene, kuri žadėjo mane supažindinti su akmens amžiaus eksponatais. Pirmiausia ji nuveda mane prie pačios „gražiausios” vazos, kurioje matosi linijomis nupiešta žmogeliuko figūra. Šis pagaliukų žmogus – seniausias figūratyvinio meno pavyzdys Lietuvoje. Dalia man pasakoja, kad Lietuvos archeologijos motina vadinama Rimutė Rimantienė aiškina šiuos piešinius kaip vyro ir moters simbolius – čia vyras, nuleidęs rankas žemyn, o čia išlikusi tik širdelės formos šukė, kur nupiešta moteris, nukreipusi rankas aukštyn. Viskas tarsi atitinka, skaičiau apie tai „Da Vinčio kode“. Bet kodėl abejoju, ar tai tiesa? Ką iš tikrųjų piešė šios vazos autorė?
Dalia man parodo bronzos laikų vazų rekonstrukcijas. „Jos jau nebėra tokios įspūdingos“, – pabrėžia. Atsiradus metalui, nauja medžiaga išstūmė molį ir keramikos menas degradavo. Nepaisant estetinio, kaip sako archeologė, nepakankamumo, jos man labai įdomios, dėl tokių čia ir atėjau. Restauruojant juodos autentiškos šukės, kurių, palyginus su visa vaza, likę nedaug, sulipdytos su pilku moliu, sukuria stiprų kontrastą. Ta sulipdyta vaza, tas keletas šukių, atkurtų į tikro dydžio rekonstrukciją, parodo tai, ką labai sunku įvardyti, – ši vazos rekonstrukcija atskleidžia pastangą. Ši konkreti bronzos amžiaus vaza man nieko nepapasakoja apie praeities žmogų, išskyrus tai, kad jis jas lipdė, – šukės savaime niekuo neišsiskiria. Tačiau vaza pasakoja apie buvimą žmogumi apskritai. Šios vazos rekonstrukcijos, padarytos iš keleto autentiškų šukių ir šviežio molio, paviršiuje atsispindi tai, kas nesuformuluota pasakojimuose muziejaus informacinėse lentelėse ar objektų aprašuose. Tiesa atskleidžia save paviršiuose, paviršiai papasakoja tai ko negali žodžiai.“
Martos Frėjutės parodoje „Civilizacijų serijos“ pristatomi tiek naujai sukurti kūriniai, tiek ankstesniais metais įvairiuose projektuose atsiradę darbai. Paroda remiasi pastaraisiais metais vykdytu meniniu doktorantūros tyrimu tuo pačiu pavadinimu, kurį įkvėpė įtampa atsirandanti tarp to kas tikra ir netikra, tarp falsifikato ir originalo, tarp fantazijos ir to, kas ilgainiui tampa istoriniu įrodymu. Kodėl daiktai, o ypač seni daiktai, mums tokie svarbūs, kodėl tiesiog nesušluojame ir neišmetame į šiukšlių dėžę sudužusios XVII amžiaus keramikinės vazos?
Meninis tyrimas domėjosi kas žmogų lydi civilizacijos procese, kas slepiama po reprezentacinėmis šio proceso formomis, kas palaiko jo struktūras, ir tai, kaip mes žiūrime į kultūrą, meną su šį žiūrėjimą lydinčiais euforijos, pasididžiavimo, susinaikinimo baimės ir smalsumo jausmais. Koks yra žmogaus santykis su neišsemiamais procesais mūsų konceptualiame pasaulyje, apibrėžiamais tokiomis sąvokomis kaip, „mokslas“, „kultūra“, „progresas“ ar „pinigų ekonomika“, – procesais, kuriais individas gyvena ir kuriuos pats nuolat kuria bei daugina?
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Įtrūkis“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki gegužės 24 dienos.