Birželio 5 d., penktadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) atidaroma menininko Šarūno Baltrukonio paroda „Paralaksas”.
Matant vaizdus kaip nuolatos spartėjančios skaitmeninės apytakos dalį, keičiasi ir kaip žiūrime į juos ir kokio santykio su vaizdais apskritai tikimės. Jau kurį laiką šiuolaikinio meno diskurse vyravo tendencija vaizdą paversti objektu, kuris komunikuoja poziciją, idėją ar aiškiai artikuliuotą turinį, bet postskaitmeninėje eroje materialumas, aura, atmosfera tampa vis svarbesni. Esminiai mūsų gyvenimo aspektai jau yra suskaitmeninti, tačiau grįžtame prie analoginių medijų ir fizinių formatų – kartais su paralyžiuojančia nostalgija, ar tiksliau, kaip lėto ateities stabdymo simptomu.
Ankstesniuose cikluose vyravęs skaitmeniškumas iš Šarūno Baltrukonio tapybos, nors ir buvo labiau apčiuopiamas, neišnyksta. Menininkas kompozicijas konstruoja virtualiais eskizais, o tapyboje išlaiko ekraninį žvilgsnį – priartintą, fragmentišką, judantį tarp skirtingų mastelių. Naujuose darbuose šis konfliktas tampa subtilesnis ir labiau ištirpęs pačiame tapybos procese. Veikiau matyti, kaip pats technologinis žvilgsnis jau yra įaugęs į mūsų santykį su aplinka. Dėl to gamtos motyvai šiuose darbuose neatrodo romantiški ar nostalgiški.
Baltrukoniui daug svarbiau tampa pats tapymo procesas, nuolatinės skirtingų tekstūrų techninės galimybės ir tai, kaip per tapybą galima perteikti skirtingą medžiagos intensyvumą. Tokioje kūryboje svarbus kūrinio gebėjimas formuoti specifinį santykį tarp objekto, erdvės ir žiūrovo. Drobėse pastebimas pasikartojantis santykis su aplinka ir besikeičiančiais peizažais. Juose kaupiasi stebėjimo ritmas, gamtos pokyčiai, medžiagų ir spalvų kitimas. Kūriniuose atsiranda ir savotiška vizualaus dienoraščio logika, tačiau ji nėra paremta įvykių fiksavimu. Kompozicijos konstruojamos iš stambių planų, netikėtų mastelių susidūrimų ir skirtingo tapybinio tankio zonų, todėl paveikslai atrodo lyg sudaryti iš kelių optinių taškų vienu metu.
Materialios amnezijos būsena kasdienybėje vis dažniau vyksta per slidžius paviršius, tačiau kartu prarandame pojūtį, prie ko šis pasaulis yra pritvirtintas. Skaitmeninė aplinka kuria nematerialumo įspūdį, nors jos veikimas priklauso nuo itin fiziškų, trapių ir yrančių medžiagų, kurios lieka paslėptos po skaidrumo ir lengvos prieigos pažadu. Ši perskyra veikia ne tik technologijas, bet ir mūsų dėmesį, kūną, nerimą, santykį su aplinka ir nepaaiškinamu nuovargiu.
Tekstas: Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Grafinis dizainas: Mantas Valentukonis
Paroda yra galerijos „Meno parkas” projekto „Tikėti tapyba” dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda galerijoje „Meno parkas” veiks iki liepos 5 dienos.