Ekspertų teigimu, 2025-ieji socialinio darbo bendruomenei tapo metais, kai ši profesija pagaliau išlipo iš nematomos kasdienybės ir pareikalavo būti matoma kaip lygiavertė valstybės gerovės sistemos dalis.
Tai metai, kai socialiniai darbuotojai aiškiai įvardijo, kas veikia, ir dar aiškiau – kas neveikia. Šiame straipsnyje – socialinio darbo specialistų patirtys, atviri pasakojimai, taiklios įžvalgos ir perspėjimas, kurio valstybė nebegali ignoruoti: žmogus negali būti paliktas laukti, kol sistema susitvarkys pati.
Pasak Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentės Jūratės Tamašauskienės, profesijos svarbą atskleidžia pirmieji aiškiai matomi rezultatai. Pirmą kartą po trijų dešimtmečių socialinių paslaugų plėtros mažėja šeimų, kurioms reikia pagalbos dėl socialinių įgūdžių stokos. „Tai – nuoseklaus profesionalaus darbo rezultatas. Kai kuriose savivaldybėse tokių šeimų sumažėjo net trečdaliu, ir tai rodo, kad investicijos į ankstyvą pagalbą, tėvystės įgūdžių stiprinimą ir bendruomenines paslaugas atsiperka. Tai svarus įrodymas, kad socialinis darbas kuria realų pokytį“, – teigia J. Tamašauskienė.
Profesijos matomumas – naujas etapas
2025-aisiais socialinio darbo profesija tapo matoma ne tik socialinių paslaugų sektoriuje. Socialiniai darbuotojai „įžengė“ į kariuomenę, sveikatos priežiūrą, šeimos gydytojų komandas. Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis sako, kad tai ženklas, jog socialinio darbo kompetencijos reikalingos daug plačiau, nei buvome įpratę manyti. „Tai rodo, kad socialinis darbas nebėra tik pagalbinė funkcija – jis tampa lygiaverte kitų sričių dalimi“, – pabrėžia jis.
Matomumą sustiprina ir tarptautinis pripažinimas. Fabijoniškių socialinių paslaugų namų Dienos centro padalinio vedėja Erika Jankauskienė primena, kad Lietuvos dienos centrų modeliai ir bendruomeninės paslaugos tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Tai ženklas, kad profesija bręsta ir įgauna vis didesnį tarptautinį svorį.
Šis matomumas, anot specialistų, turi ir vidinį poveikį – studentai nebesigėdija sakyti, kad studijuoja socialinį darbą. Tai subtilus, bet labai svarbus pokytis, rodantis, kad profesijos vertė stiprėja ir bendruomenės viduje.
Nacionaliniai reikalavimai – brandos ženklas
Vienu ryškiausių 2025-ųjų pokyčių socialiniai darbuotojai įvardija pirmuosius žingsnius link Nacionalinių socialinių paslaugų kokybės reikalavimų taikymo. Pasak kalbintų ekspertų, šie reikalavimai tapo ne tik metodine profesinės veiklos organizavimo ir paslaugų teikimo gairių sistema, bet ir profesijos savivokos lūžiu.
Alytaus miesto socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė pastebi, kad šiemet įstaigos pagaliau galėjo praktiškai išbandyti naujus reikalavimus. Tai suteikė ilgai lauktą aiškumą, ko tikimasi iš socialinių darbuotojų ir kaip turi atrodyti kokybiškas darbas.
Saulius Liekis priduria, kad šie reikalavimai tampa atsvara profesijos fragmentavimui. Pastaraisiais metais kai kur socialinių darbuotojų etatai keičiami siauresnėmis pareigybėmis – atvejo vadybininkais, konsultantais, koordinatoriais. Saulius neslepia nerimo, kad tokie pokyčiai gali išsklaidyti profesijos esmę. Jo žodžiai apie tai, kad „taip po truputį gali išnykti pats socialinis darbas“, atskleidžia gilesnį sektoriaus nerimą: ar profesija išlaikys savo holistinį žvilgsnį į žmogų.
Biurokratijos našta – vis dar sunkiausia
Deja, kartu su šviesa ateina ir šešėliai. Visi ekspertai sutartinai mini biurokratiją kaip didžiausią profesijos priešą. Socialiniai darbuotojai vis dar priversti didelę dalį laiko skirti dokumentams, o ne žmogui. S. Liekis pateikia paprastą, bet skaudų pavyzdį: žmogui reikia pavalgyti čia ir dabar, tačiau pagal procedūras jis turi pildyti prašymus, laukti pajamų vertinimo, o jei anksčiau dirbo – pagalba gali ir nepriklausyti. Tokios situacijos atskleidžia, kaip toli kartais sistema nutolsta nuo realaus žmogaus poreikio.
Biurokratiją dar labiau apsunkina nuolatinis, dažnai neaiškus sistemos pokyčių srautas. Sauliaus teigimu, kartais atrodo, jog pokyčiai daromi vien tam, kad būtų pokyčių. Tai kelia stresą patiems darbuotojams, mažina motyvaciją ir tiesiogiai prisideda prie specialistų trūkumo.
Jūratė Tamašauskienė šią problemą mato sisteminiu lygmeniu: Lietuvoje vis dar nėra nacionalinės socialinio darbo strategijos, nepriklausomos nuo politinių ciklų. Tokia strategija suteiktų aiškumo tiek darbuotojams, tiek būsimiems specialistams.
Pamokos iš žmonių – profesijos šerdis
Nepaisant sisteminių iššūkių, socialiniai darbuotojai sutartinai teigia, kad didžiausios metų pamokos ateina iš žmonių, su kuriais jie dirba. Pavyzdžiui, Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė atvirauja, kad klientai moko ją kantrybės ir gebėjimo išlaukti – ne tik sprendimų, bet ir žmogaus pasirengimo keistis. Ji sako pastebėjusi, kad kartais didžiausias darbas vyksta ne tada, kai kažką darai, o tada, kai tiesiog išlieki šalia ir leidi žmogui pačiam pasivyti savo pokytį.
Saulius Liekis prisipažįsta, kad jam svarbiausia – tikėjimas žmogumi, net kai pokyčiai juda lėtai. Tai, anot jo, reiškia gebėjimą pamatyti progresą net tada, kai jis vyksta mažais, beveik nepastebimais žingsniais, ir neprarasti vilties, kad žmogus gali keistis savo tempu.
Erika Jankauskienė pabrėžia buvimo čia ir dabar svarbą – gebėjimą džiaugtis akimirka, kuri kartais tampa didžiausia pagalba. Ji sako, kad dirbant su žmonėmis, gyvenančiais nuolatinėje įtampoje ar nežinioje, net trumpas sustojimas, šiltas žvilgsnis ar nuoširdus pokalbis gali tapti tuo momentu, kuris grąžina žmogui saugumą ir leidžia pajusti, kad jis nėra vienas.
„Žmonės su intelekto negalia mūsų pasaulyje dažnai jaučiasi taip, lyg būtų atsidūrę džiunglėse, kur nieko nepažįsta ir nežino, kas laukia už kito medžio. Jiems belieka viena – pasitikėti kitu žmogumi. Ir mane vis iš naujo stebina, kaip jie pasitiki, ir kaip niekada nepralošia pasirinkę pasitikėti“, – dalijasi įžvalgomis Jūratė Tamašauskienė.
Tokios pamokos, pasak ekspertų, formuoja ne tik profesinę, bet ir asmeninę tapatybę. Jos atskleidžia, kad socialinis darbas nėra vien metodai ar procedūros – tai santykis, keičiantis abi puses.
Ko visuomenė vis dar nesupranta
Socialinio darbo refleksijoje dalyvavę specialistai pastebi, kad socialinis darbas nėra „greitoji pagalba“. Tai procesas, kuriame žmogus pats turi tapti pokyčio dalimi. J. Tamašauskienė primena, kad „pakeisti žmogaus mąstymą ar įpročius – ilgas ir ne visada sėkmingas procesas“. S. Liekis priduria, kad socialiniai darbuotojai „nėra superherojai“ ir negali nugyventi žmogaus gyvenimo už jį.
Vis dar gajus ir stereotipas, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su „rizikos šeimomis“. SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro Šeimos gerovės skyriaus atvejo vadybininkė Vitalija Mockienė sako, kad tai klaidinga: „Mes dirbame su visomis šeimomis – ir išsilavinusiomis, ir turinčiomis statusą.“ Ji pastebi, kad šeimos dažnai kreipiasi pagalbos ne dėl krizės, o dėl poreikio sustiprinti tėvystės įgūdžius, gauti emocinį palaikymą ar išmokti geriau tvarkytis su kasdieniais iššūkiais. Tai rodo, kad socialinis darbas – ne „bausmė“, o resursas.
Erika Jankauskienė pabrėžia, kad pagalba tampa veiksmingiausia tada, kai socialinis darbuotojas nėra paliekamas vienas su problemomis, peržengiančiomis jo kompetencijų ribas, nes žmogui reikalingas ne vien specialistas, o visa jį palaikanti sistema.
Socialinis darbas turi likti žmogiškas
Ekspertų įžvalgos susitelkia į tris kryptis, būtinas socialinio darbo ateičiai. Tai – tikras, o ne imituojamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad pagalba turi būti koordinuota, o ne suskaidyta į kabinetus – žmogus neturi būti tas, kuris pats derina pagalbą tarp institucijų. Antra, Nacionalinė socialinio darbo strategija. Ilgalaikė kryptis leistų planuoti paslaugų plėtrą ne pagal politinius ciklus, o pagal realius žmonių poreikius.
Ir trečia – prestižo ir specialistų pritraukimo stiprinimas. Socialinis darbas turi būti matomas kaip profesija, o ne pagalbinė funkcija – su aiškiais karjeros keliais ir pagarba specialistų kompetencijoms. Be šių žingsnių socialinis darbas ir toliau bus priverstas gesinti gaisrus, o ne kurti sąlygas žmogui atsistoti ant kojų.
Socialinio darbo specialistai mano, kad šie metai profesijai atneš naujų iššūkių, tačiau kartu – ir progų dar kartą įrodyti, kad socialinis darbas yra ne gerovės sistemos paraštė, o jos stuburas. Jie viliasi, kad 2026-ieji taps metais, kai pagaliau bus girdimas ne tik jų balsas, bet ir žmonių, kuriems ši profesija kasdien padeda atsistoti ant kojų.
Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė linki, kad socialiniai darbuotojai galėtų „mažiau laiko skirti popieriui ir daugiau – žmogui“. Anot jos, būtent tai leistų profesijai atsiskleisti visu savo potencialu.
Saulius Liekis tikisi, kad sistema 2026-aisiais pagaliau pradės pasitikėti specialistais. „Norisi, kad sprendimai būtų priimami remiantis realybe, o ne procedūrų logika“, – sako jis. Sauliaus teigimu, tai būtų didžiausias palengvinimas tiek darbuotojams, tiek žmonėms, kurie kreipiasi pagalbos.
Jūratė Tamašauskienė palinkėjimą formuluoja labai panašiai: „Mažiau kliūčių, daugiau žmogiškumo.“ Anot jos, socialinis darbas ir toliau turi būti ta profesija, kuri pirmiausia mato žmogų, o tik po to – jo dokumentus.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC).