Neris – analogų neturinti paskutinė natūrali lygumų upė Europoje, dar laikoma ilgiausiu lašišų keliu mūsų žemyne. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netilo diskusijos apie laivybos Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno iniciatyvą. Susivieniję įvairių sričių mokslininkai bei nevyriausybinės organizacijos griežtai pasisakė prieš – anot jų, toks projektas sugriautų visą upės ekosistemą ir sunaikintų saugomų žuvų rūšis. Bet ką daryti, kai gamtos saugotojų balsai neišgirstami?
Pasaulyje sparčiai auga naujas judėjimas už gamtos teises, įkvėptas Vanganujaus upės Naujojoje Zelandijoje atvejo. Po ilgų bylinėjimosi metų 2017-aisiais maorių pastangomis ji tapo pirmąja upe, kurios teisės buvo pripažintos šalies parlamente. Dabar ši upė laikoma gyva ir nedaloma būtybe ir yra saugoma nuo išnaudojimo.
Dokumentinio kino režisierius Petr Lom apie Vanganujaus upę sukūrė filmą „Aš esu upė, upė yra aš“. Ši kino juosta šiemet nugalėjo festivalio „Nepatogus kinas“ Žaliojoje konkursinėje programoje. Ką reiškia suteikti teises gamtai? Ar tokių teisių reiktų ir Neries upei? Šiais ir kitais klausimais pasisako kino režisierius Petr Lom, Neries regioninio parko atstovai Paulius Čeponas bei Saulius Pupininkas, geografas mokslininkas dr. Laurynas Jukna ir asociacijos „Lietuvos žuvys“ vadovas Martynas Počebutas.
Upė, save ginanti teisme – teisinė inovacija aplinkosaugos srityje
Pasaulyje atsirado naujas būdas ginti ekosistemų ir su jomis susijusių bendruomenių interesus. Teisinis asmens statusas dabar suteikiamas gamtos objektams, tad upė ar miškas nuo šiol gali ginti savo teisinę tapatybę su visomis atitinkamomis juridinio asmens teisėmis, pareigomis ir prievolėmis.
Filmo „Aš esu upė, upė yra aš“ režisierius Petr Lom sako, kad tokia teisinė naujovė skatina vertybinį poslinkį – padeda suvokti, kad vertę turi ne tik žmonės, bet ir visi kiti gyvi padarai. „Toks statusas leidžia ekosistemai teisiškai gintis teisme ar paduoti teršėjus į teismą, – sako Petr Lom. – Įprastai, pirmiausia reikia įrodyti, kad kas nors nukentėjo, pavyzdžiui, žmogus susirgo vėžiu nuo taršos poveikio. Su teisiniu statusu to daryti nebereikia.“
Sėkme pasibaigusi maorių kova už Vanganujaus upę, prasidėjusi dar XIX a., yra ilgiausiai trukęs teisinis ginčas Naujojoje Zelandijoje. Ispanai, įkvėpti šio pavyzdžio, 2022 metais teisinį asmens statusą suteikė Mar Menor lagūnai. Tai – pirmasis teisinę apsaugą gavęs vandens telkinys Europoje.
„Vietiniai įstatymai ir įvairūs ribojimai nebuvo veiksmingi, todėl ispanai ieškojo naujų teisinių sprendimų, – sako P. Lom. – Po 2019-ųjų dėl žemės ūkio trąšų sukeltos ekologinės katastrofos aktyvistai COVID-19 pandemijos laikotarpiu surinko 640 000 parašų ir pasiekė, kad įstatymas būtų priimtas. Jis įsigaliojo tik šiais metais. Kitais metais laukia pirmosios bylos, kuriose gamta bandys pati save ginti teisme.“
Teisės profesorė iš Ispanijos Teresa Vicente šį procesą vadina teisine evoliucija: anksčiau mes turėjome vergiją, dar visai neseniai teisių neturėjo moterys, o dabar atėjo laikas pripažinti gamtos teises. Šiandien jau yra keturi šimtai tokių atvejų pasaulyje. Dauguma jų – vietinio ar regioninio lygio, retai – nacionaliniai. Kaip teigia P. Lom, didžiausias iššūkis yra visa tai įgyvendinti: „Yra kapitalistinių interesų, spaudimo, todėl net turint teisinį statusą įgyvendinimas gali būti sudėtingas. Tai nėra greitas pokytis“.
Ar Neries upei reikėtų suteikti teisinį asmens statusą?
Neris yra ypatinga tuo, kad tai – paskutinė natūrali lygumų upė Europoje. Žvejybos entuziastai dėl Neries į Lietuvą vyksta iš įvairiausių šalių – Didžiosios Britanijos, Izraelio, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kt. VU CHGF Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininkas doc. dr. Laurynas Jukna sako, kad gamtos teisių įtvirtinimas praverstų ir Lietuvoje.
„Vanganujaus upės pripažinimas teisiniu subjektu yra didelis Naujosios Zelandijos pasiekimas. Vakarų Europoje didžioji dalis gamtos išteklių jau yra sunaikinta. Pastaraisiais metais gamtos apsauga ten yra stiprinama, europiečiai rūpinasi jos atkūrimu. O pas mus – atvirkščiai. Nors turime dar nesugadintą gamtą, bet nemokame ir, atrodo, net nesistengiame jos išsaugoti. Nemuno vidurupis, deja, jau nuniokotas. Jame visai neseniai buvo atlikti gilinimo darbai – tokia žala yra sunkiai atkuriama. Dar turime Nerį, tačiau ją Vidaus vandens kelių direkcija ir grupelė laivybos entuziastų nori paversti vandens keliu. Teisių suteikimas ekosistemoms ir gamtos vertybėms labai padėtų suvokti gamtą ne kaip išteklių, o kaip nedalomą žmogaus tapatybės dalį“, – sako dr. Laurynas Jukna.
Jam antrina asociacijos „Lietuvos žuvys“ vadovas Martynas Počebutas: „Teisinio asmens statuso suteikimas gamtos objektams mums tikrai nepakenktų. Gamtos apsauga Lietuvoje yra paskutinėje vietoje, paraštėse. Yra per daug norinčių savo siaurus interesus iškelti aukščiau gamtos“.
Mokslininkų balsai negirdimi
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vyko Vidaus vandens kelių direkcijos ir verslininkų inicijuota diskusija apie laivybos projektą Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno. Neries regioninio parko grupės Lankytojų centro administratorius Saulius Pupininkas pasakoja, kad metų pradžioje išgirsti pranešimai apie tokį sumanymą iš pradžių kėlė juoką.
„Atrodė, kad negali to būti, nes tai – tiesiog nesąmonė. Bet kai girdime, kad laivybos iniciatoriai mitologinius upės akmenis vadina šiukšlėmis, kai šie klausimai svarstomi ministerijose ir savivaldybėse, pasidaro nebejuokinga. Man yra neramu“, – sako S. Pupininkas.
Prieš laivybos projektą vieningu balsu pasisakė ichtiologai, geografai, klimatologai, hidrologai, biologai. Mokslininkai rekomendavo Susisiekimo ministerijai išbraukti Nerį ir Nemuno vidurupį iš vandens kelių sąrašo, bet ministras Eugenijus Sabutis rekomendacijas atmetė.
„Nors Seimo Aplinkos apsaugos komitetas tiek Neries, tiek Nemuno gilinimo klausimais gana seniai paskelbė parlamentinę kontrolę, praktikoje tai nesutrukdo vykdyti aplinkai žalingos veiklos. Mane neramina ir tai, kad stiprėja gamtonaudinę pusę atstovaujančių lobistų balsai“, – sako dr. L. Jukna.
Ar pasiplaukiojimas laivu mums atstos išnykusias lašišas?
Norint pradėti laivybą upėje, reikia ją gilinti, nukasti jos rėvas – sekliausias vietas, trukdančias plaukti laivams. Iškasus siaurą kanalą juo natūraliai nukreipiama pagrindinė upės tėkmė, sraunumos sunyksta, o buvusiose rėvose, abipus išgilinto vagos farvaterio kanalo, susidaro seklios įlankos, kurios dumblėja bei apauga augalais, būdingais stovinčio, balėto vandens zonoms.
Gilinant upę valomos upės rėvos, akmenuotos atkarpos. Tą padarius, pasikeičia upės srovė. „Srovė pagreitėja, vanduo iš pakraščių susirenka į upės vidurį – tai daro įtaką ten gyvenančioms žuvims. Europos lygmeniu saugomos kurklių bendrijų buveinės yra ypatingai svarbios žuvų jaunikliams – jie slepiasi šiuose sąžalynuose, kurie želia tik upių sraunumose. Jeigu giliname upę, keičiame srovę, sąlygos žuvims drastiškai prastėja. Analogiškai sąlygos prastėja ir žuvimis mintantiems gyvūnams: jūriniams ereliams, tulžiams, taip pat ūdroms“, – sako Neries regioninio parko atstovas S. Pupininkas.
„Nebeliktų namų biovairovei, todėl bioįvairovė sunyktų, – sako dr. L. Jukna. – Rėvos, kartu su mums šiandien matomu šalies paviršiumi, jo reljefu ir upių tinklu yra paskutinio ledynmečio ir čia slūgsojusių ledynų palikimas. Tai yra labai jautrios sistemos, kurios sunaikintos neatsistatytų. Didžiausi Lietuvos mokslo šviesuliai – Vilniaus universitetas, Gamtos tyrimų centras, net Lietuvos mokslų akademija – pasisakė labai aiškiai, kad jei Nerimi bus pradėta vykdyti laivyba, upė bus sugadinta.“
Jau kelis dešimtmečius Lietuvoje vykdoma speciali įžuvinimo programa. Neryje gyvena ir dirbtiniu būdu yra atkūrinėjamos atlantinės lašišos, taip pat aštriašnipių eršketų populiacija. „Lašišų populiacijos atkūrimui mes įdėjome labai daug pastangų, – sako S. Pupininkas. – Neries sraunumose dabar veisiasi dvylika skirtingų žuvų rūšių. Jeigu bandysime tas sraunumas keisti, neišvengiamai paveiksime žuvų bendrijas. Šiandien Neris yra ilgiausias lašišų kelias visoje Europoje. Jeigu jų netektume, ar pasiplaukiojimas laivu mums tai atstotų?“
Saugikliai neveikia – yra teisinių spragų
Visa Neris nuo Baltarusijos sienos iki Kauno Santakos yra įtraukta į Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą. Neris priklauso Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“, kuris ateities kartoms saugo vertingiausias Europos gamtines buveines, augalus bei gyvūnų rūšis. Įstodama į Europos Sąjungą Lietuva prisiėmė įvairių gamtosauginių įsipareigojimų: atkurti pažeistas vandens telkinių sistemas, pagerinti žuvų migracijos kelius, vandens telkinių būklę ir t.t. Gamtos apsaugos mechanizmų yra pakankamai daug, bet jie ne visada suveikia.
„Kūrybingai pasižiūrėjus į esamus gamtos saugiklius, galima rasti būdų juos apeiti, – sako dr. L. Jukna. – Pagal dabartines aplinkosaugines sąlygas Vidaus vandens kelių direkcija yra radusi kelias teisines spragas. Viena jų – upės gilinimą įvardinti „upės valymu“, o tai jiems padeda išvengti tam tikrų apsaugos procedūrų. Taip pat naudojamasi argumentu, kad Neris jau nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio „ant popieriaus“ buvo vandens keliu. Bet gi tas kelias niekada nebuvo įrengtas, jo tiesiog nebuvo.“
Norint pradėti tokius projektus, kaip laivybos kelio įrengimas ir vagos gilinimas, turi būti atliekami tyrimai, poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau mokslininkai pastebi, kad neretai poveikio aplinkai vertinimai numato priemones tik žalingos veiklos poveikio mažinimui, bet ne tam, kad žalos pirmiausia būtų išvengta.
Kita sisteminė problema, anot dr. L. Juknos, yra ta, kad „Natura 2000“ teritorijoje leidžiama ūkinė veikla, o tai vienareikšmiškai veda prie upių sistemų degradacijos: „Neįmanoma upėje vykdyti veiklos (tai reiškia – jos gilinti) nesužalojant ekosistemų ir negyvosios gamtos dalies. Deguonies režimas, vandens tėkmės pobūdis ir greitis, upės vagos pobūdis, slėnio konfigūracija, kranto linijos konfigūracija – visi šie dalykai yra pakeičiami, o tai atsiliepia gyvajai gamtai“.
Grėsmė Neriai išlieka reali
Neseniai Kauno savivaldybės pėsčiųjų tilto statybai samdyta įmonė „Autokausta“ su ekskavatoriais įvažiavo į Neries vagą. „Jie kasė toje vietoje, kur Vidaus vandens kelių direkcija yra apsibrėžę ateityje vykdyti vandens kelio įrengimo darbus, – pasakoja dr. L. Jukna. – Pėsčiųjų tilto projekte atsirado vandens kelio projektas, nors tam leidimų nėra. Kauno savivaldybės atstovai žurnalistams tiesiai pasakė, kad vandens gilinimo darbų nutraukti neplanuoja. Tai reiškia, kad Kaune „Natura 2000“ saugoma buveinė su sraunumomis bus sunaikinta.“
Asociacijos „Lietuvos žuvys“ vadovas Martynas Počebutas teigia, kad tokia situacija rodo institucijų neįgalumą ir kai kurių atsakingų žmonių kompetencijų trūkumą.
„Tai mane gąsdina. Liūdniausia, kad Nerį saugoti reikia nuo valstybinės akcinės bendrovės, o ne nuo privataus kapitalo, – sako M. Počebutas. – Privatus kapitalas savo pinigų tam niekada neskirtų, nes laivybos projektas neatneš ekonominės naudos. Esu įsitikinęs, kad tiek ministerijoje, tiek Aplinkos apsaugos departamente yra gerų, idėjinių žmonių, bet jie yra apriboti, jų veikimo laisvė – artima nuliui. Ten patekęs negali daug padaryti.“
L. Jukna atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuva valstybės lygmenyje nevykdo savo įsipareigojimų. „Mes pasirašėme gamtos atkūrimo reglamentą, vandens pagrindų direktyvą ir daug kitų įsipareigojimų. Neužilgo turėsime pasiekti nustatytus rodiklius ir už juos atsiskaityti, bet tą padaryti dabartiniame upių gilinimo ir ekosistemų naikinimo kontekste vargu ar pavyks. Jei reglamentai ir direktyvos nėra vykdomi, įprastai pradedamos pažeidimų procedūros ir valstybėms skiriamos milijoninės baudos. Lenkija gavo didžiules baudas už kirtimą „Natura 2000“ teritorijoje – Belovežo girioje, Prancūzija – už oro kokybės direktyvų nevykdymą, Italija – už šiukšlių reglamento nevykdymą“, – vardija mokslininkas.
Mažiau kriminalistinės žiniasklaidos – daugiau švietimo
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų Direkcijos direktorius Paulius Čeponas sako, kad aplinkosauginiai saugikliai Lietuvoje ne visada suveikia dėl vyraujančio požiūrio.
„Lietuvoje esame pratę gamtą vartoti, o ne ją saugoti. Upę matome kaip skirtą mums pasimaudyti, pažvejoti, o ne kaip gyvą organizmą. Trisdešimt metų teritorijų saugojimo yra per trumpas laikas įskiepyti naujas vertybes. Aplinkosauginis švietimas šitoje vietoje yra labai svarbus“, – sako P. Čeponas ir akcentuoja, kad čia ne mažiau reikšmingas ir žiniasklaidos vaidmuo.
„Aš norėčiau matyti daugiau šviečiamosios, o ne kriminalistinės žurnalistikos. Dažniausiai apie gamtą matome tokias žinutes: nupjovė medį, suniokojo gamtos objektą. Dėl to mums susidaro jausmas, kad aplinkosauga neveikia. Prevencinių žinučių išleidžiame per mažai“, – teigia P. Čeponas.
Matyti save gamtos globėjais, o ne vartotojais
Maoriai, iš kurių patirties šiandien semiasi aplinkos saugotojai visame pasaulyje, turi posakį, kad kiekvienas veiksmas turi būti suderintas su tavo tikrąja gyvenimo prasme. Jie mato save kaip gamtos globėjus ir prižiūrėtojus. „Tai yra vertybė, kurios dabar labai reikia pasauliui, – sako filmo „Aš esu upė, upė yra aš“ režisierius P. Lom. – Gyvename kapitalistinėje sistemoje, kur viskas yra prekė, todėl tai pakeisti labai sudėtinga.“
Neries regioninio parko atstovas Saulius Pupininkas teigia pastebintis, kad vaikai dabar tolsta nuo gamtos: „Ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikai bijo būti gamtoje. Miesto vaikai dažnai klausia, ar jie sugrįš iš miško, ar ten jų neužpuls, ar galima paliesti vandenį. Man tai yra labai keista. Mūsų uždavinys – siekti, kad žmonės neprarastų ryšio su gamta ir tos saugomos teritorijos atrodytų, kaip natūrali savastis.“
„Negalime atskirti žmogaus nuo gamtos. Jeigu transformuojame ir reguliuojame upes, kinta mūsų gyvenimo kokybė ir aplinka, – sako dr. L. Jukna. – Mes naikiname savo namus. Žemė tai neišnyks – išnyks žmonės. O kai išnyks žmonės – susitvarkys gamta. Upės irgi atsistatys, bet tai įvyks po artimiausio ledynmečio, o galbūt ir dar vėliau.“
Filmą „Aš esu upė, upė yra aš“ iki spalio 26 d. galima pamatyti virtualioje festivalio „Nepatogus kinas“ kino salėje. https://kinosale.nepatoguskinas.lt
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė