1989-ųjų vasara. Pchenjanas – socialistinio pasaulio širdis. Į Šiaurės Korėjos sostinę suplūsta jaunimas iš 177 šalių – idealistai, tikintys, kad kolektyvinė daina, raudona vėliava ir broliškas paspaudimas rankomis gali pakeisti pasaulį. Pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis – ne tik kultūrinis renginys, bet ir paskutinis ideologinio pakilimo atodūsis prieš Rytų bloko griūtį.
Rumunų režisierės Andros MacMasters filmas „Šviesi ateitis“ (Viitor Luminos) subtiliai ir su ironija rekonstruoja šį istorijos momentą – archyvinėmis kronikomis, šūkių aidais ir jaunuolių šypsenomis. Tai kūrinys, kuriame jauni veidai – kupini tikėjimo, kad socializmas dar gali būti žmogiškas – susiduria su žinojimu, kurį mes turime šiandien. Šviesus festivalio dangus čia tampa alegorija – iliuzijos, kuri tuoj subyrės.
Filmas – ne vien istorinis liudijimas. Jis – atspindys to, ką reiškia kolektyvinė svajonė ir kaip ji, manipuliuojama politinių sistemų, virsta propaganda. Režisierė kruopščiai konstruoja montažą, leidžiantį žiūrovui pajusti ir šilumą, ir nerimą. Švelnus humoras, žmogiškumas ir pagarba dalyviams atveria universalią temą – kaip lengva buvo tikėti šviesia ateitimi, ir kaip brangiai ši iliuzija kainavo.
Įpusėjus 19-ajam dokumentinių filmų festivaliui „Nepatogus kinas“, būtent „Šviesi ateitis“ buvo pripažintas Atradimų programos nugalėtoju. Tarptautinė žiuri filmą įvardijo kaip „tikrą brangakmenį“, provokuojantį mąstyti, kaip praeities propaganda vis dar veikia mūsų dabarties naratyvus.
Paradoksalu, bet filmo tema rezonuoja ir su pačiu festivalio likimu. Nuo pirmojo renginio iki 1989-ųjų praėjusio festivalio istorija byloja apie grandiozinę viziją, kurios kaina – daugiau nei milijonas dolerių. Dalį išlaidų padengė dalyviai, kitą – organizatoriai, tačiau po visko kilo klausimas: ar tokie renginiai nėra pernelyg brangūs? Kas rengs kitą festivalį? Ar jis liks kultūrinis, ar taps politinis įvykis?
Šie klausimai skamba ir „Nepatogaus kino“ kontekste. Ar dokumentika, kalbanti apie ideologijų griūtį, pati nekuria naujų ideologijų? Ar kinas vis dar gali būti šviesos šaltinis, kai pasaulis skęsta dezinformacijos šešėliuose?
„Šviesi ateitis“ į šiuos klausimus neatsako tiesmukai. Ji tiesiog primena, kad kiekviena epocha turi savo festivalį – savo šventę, savo iliuziją ir savo šviesą.