Norvegų režisieriaus Gunnaro Hallo Jenseno dokumentinis filmas „Suglumusio tėvo portretas“ (Portrett av en forvirret far, 2025) – tai viena iš tų istorijų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo pažįstamos: namas, medis, tėvas, sūnus. Tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo labiau supranti, kad po šiuo kasdienybės paviršiumi slypi tyli audra – vyriškos tapatybės, tėvystės ir praradimo tema, atskleista be pagražinimų, be saugių distancijų.
Filmas kurtas net dvidešimt metų, todėl tampa ne tik sūnaus augimo kronika, bet ir tėvo autoportretu. Jensenas filmuoja savo sūnų Jonathaną nuo kūdikystės iki pilnametystės – ir kartu fiksuoja, kaip blėsta jų ryšys. Berniukas bręsta, maištauja, atranda socialinius tinklus ir lengvų pinigų pažadus. Tėvas, tarsi iš šalies, stebi, kaip influencerių ir pseudo-sėkmės pasaulis pamažu praryja sūnų, kaip keičiasi jo kalba, pomėgiai, net išvaizda.
Tačiau filme blaškosi ne tik augantis berniukas. Blaškosi ir pats tėtis. Jis ieško savęs, svarsto, ką reiškia būti vyru ir tėvu, kodėl kartais norisi pabėgti net nuo artimiausiųjų. Viena skaudžiausių scenų – kai jis pasirenka pabūti vienas per sūnaus gimtadienį. Tai ne abejingumas, o desperatiškas bandymas suvokti save: tėvystė čia rodoma ne kaip herojiška, o kaip trapiai žmogiška būsena.
Kai Jonathanui sueina 18, tėvas bando suteikti jam daugiau laisvės – bet laisvė tampa spąstais. Jaunuolis pernelyg patiki sėkmės vizijomis, kurios žada greitą praturtėjimą, bet atitolina nuo realybės. Tada – tas skambutis, kurio bijo kiekvienas tėvas. Po jo lieka tik kamera, išpažintis ir begalinis klausimas: ar galima iš tiesų pažinti savo vaiką, jei pats dar nesupratai savęs?
„Suglumusio tėvo portretas“ sukrečia ne savo dramatizmu, o autentiškumu. Tai ne tik filmas apie tėvą ir sūnų, bet ir apie visą mūsų epochą, kur vyriškumas tampa performansu, o tikrumas – retenybe.
Jensenas sukūrė ne dokumentiką, o emocijų archyvą, kuriame kiekviena akimirka skaudžiai primena: augame visi – tik ne visada tuo pačiu greičiu.