Trapios molinės amforos, kuriose brandinami rankų darbo kūriniais vadinami gėrimai, degustacijos meditacinėje tyloje, į Mediči laikus nukeliančios menės, vabzdžių viešbučiai biodinaminiuose ūkiuose ir „Burgundijos fėja“ vadinama legendinė vyndarė Lalou Bize-Leroy – taip apie pasaulį, į kurį prieš daugiau nei du dešimtmečius pasinėrė dar studijų metais išvykusi į Bostoną, šiandien pasakoja sertifikuota vyno ekspertė Viktorija Pranevič.
Pasak jos, dalis prestižiškiausių pasaulio vyninių šiandien tapo beveik nepasiekiamos net profesionalams – jų durys atsiveria tik ilgamečiams kritikams, kolekcininkams ar siauram patikimų žmonių ratui. Tačiau būtent šios retos patirtys, anot Viktorijos, ir pakeitė jos požiūrį į skonį, laiką, bendrystę bei pačią kultūrą, slypinčią už kiekvieno gurkšnio.
Į prestižinį darbą bibliotekos dėka
Kelias į šį pasaulį Viktorijai prasidėjo dar jaunystėje, išvykus dirbti į Bostoną. Būdama vos dvidešimties ji pateko į prabangų restoraną netoli „Mandarin Oriental“ viešbučio, kur lankydavosi sportininkai, verslininkai ir aukštuomenės svečiai. Norėdama ten dirbti, ji naktimis studijavo ingredientus Masačusetso bibliotekoje – nuo grybų ir gastronomijos iki vynuogių rūšių bei šampano gamybos subtilybių.
„Lietuvoje tuo metu praktiškai nebuvo nei kursų, nei mokyklų. Tiesiog mokiausi pati“, – pasakoja ji.
Būtent Amerikoje prasidėjo ir jos pirmoji didelė pažintis su vynininkyste ir su jos aplinka. Vėliau sekė studijos Lietuvoje, someljė mokykla, ilgi metai Lietuvos someljė asociacijoje, degustacijos, konsultacijos restoranams ir tarptautiniu mastu pripažintas WSET trečiojo lygio sertifikatas.
Kai prieš du dešimtmečius V. Pranevič pirmą kartą keliavo po Burgundiją, vienas garsiausių pasaulio regionų jai atrodė stebėtinai paprastas ir atviras.
„Dar galėdavai tiesiog vaikščiodamas po miestelius užsukti į vyninę, sutikti vyndarį ir paragauti kažko įspūdingo. Tuo metu net nesuprasdavau, kokios patirtys mane lydi išvykose“, – prisimena sertifikuota vyno ekspertė.
Šiandien, pasak jos, tas pasaulis pasikeitęs neatpažįstamai. Dalis prestižiškiausių ūkių tapo praktiškai nepasiekiami net daugeliui profesionalų.
„Dabar į tokias vietas taip paprastai nebeužeisi. Dažniausiai durys užvertos. Reikia arba labai stiprių rekomendacijų, arba reputacijos, arba ilgo pasiruošimo, – sako ji, – Kai kurie kūrėjai apskritai nebenori viešumo, nes jų darbai seniai išgraibstomi vos pagaminti. Jiems nereikia reklamos“.
Beveik slaptos misijos
Kai kurios kelionės, anot Viktorijos, prasidėdavo beveik kaip slaptos misijos. Reikėdavo rengti prisistatymus, aiškinti, kas esi, kuo domiesi ir kodėl apskritai vertas būti priimtas.
Vieną tokių vietų ji iki šiol vadina „vienaragiu“ – legendinio italų kūrėjo vyninę „Miani“, kurioje nebuvo nei prabangos, nei reprezentacinių salių.
„Tai ne rūmai ir ne įspūdinga architektūra. Tiesiog mažas garažiukas. Bet to žmogaus rankose gimsta stebuklai“, – sako Viktorija.
Didžiausią įspūdį jai paliko ne prabanga, o žmonės – tylūs, kartais angliškai vos kalbantys kūrėjai, kurie savo amatą paverčia kone meditacija.
Vienu ryškiausių prisiminimų iki šiol išlieka viešnagė Giuseppe Quintarelli rūsyje Italijoje.
„Atrodė, lyg būtume atsidūrę Mediči laikų menėje. Grojo klasikinė muzika, viskas tylu, kiekvienas lašas nuvalomas servetėle, tarsi būtų neįkainojamas“, – prisimena ji.
Pasak ekspertės, tokiose vietose supranti, kad tai jau seniai nebe apie gėrimą.
„Tu turi mentaliai pasiruošti tokiai patirčiai. Ten nebeužtenka būti žmogumi, kuris tiesiog kažkada pradėjo domėtis vynu. Tai tampa kultūra, filosofija, emocija“, – sako Viktorija.
Burgundijos fėja ir vabzdžių viešbučiai
Ji prisipažįsta iki šiol turinti ir savo neįgyvendintą svajonę – patekti pas legendinę Burgundijos kūrėją Lalou Bize-Leroy, kurią vadina viena įspūdingiausių moterų šiame pasaulyje.
„Ji man primena savotišką Burgundijos fėją. Dainuoja vynuogėms, dirba be chemijos, vynuogynuose darbai atliekami pasitelkus ne mechanines priemones, o arklių kinkinius. Jos kuriami dalykai turi kažkokią nepaaiškinamą energiją“, – sako Viktorija.
Būtent dėl tokių susitikimų, anot jos, po penkiolikos metų darbo vis dar norisi ne tik keliauti, bet ir dalintis.
Vienas ryškiausių pastarųjų metų prisiminimų – kelionė į biodinaminį Gravner ūkį Italijoje. Čia, anot Viktorijos, viskas labiau priminė ne gamybą, o ritualą.
„Jie gyvena pagal gamtos ritmus. Kuria vabzdžių viešbučius, palieka vandens telkinius paukščiams ir varlėms, sodina augalus, kurie stiprina dirvožemį. Visa aplinka atrodo kaip viena gyva sistema, įtakojanti vynuogių derlių“, – pasakoja ji.
Didžiausią įspūdį paliko požeminė erdvė, kur iš Sakartvelo atkeliavusios molinės amforos laikomos įkastos žemėje. Jose brandinamas vadinamasis oranžinis vynas.
„Ten jautiesi tarsi šventovėje. Negalima triukšmauti, negalima stipriai vaikščioti, nes amforos labai trapios. Vyninės savininkas kasdien ateina ten tiesiog pabūti tyloje, pamedituoti“, – prisimena ekspertė.
Atvers paslaptis
Ypatingą vietą jos pasaulyje užima ir moterys. Gegužės 30-ąją Pažaislyje vyksiančiame „Le Rosé Edition: Monte Pacis“ festivalyje seminarus ves trys, Viktorijos žodžiais, Lietuvos vyno kultūros damos – Rasa Starkus, Jūratė Sprindžiūnaitė ir Jolanta Smičienė.
„Jos man yra žmonės, kurie formavo Lietuvos vyno kultūrą. Mano mūzos ir alma mater“, – sako ji.
Renginio programa prasidės „Rosé Open Air“ festivaliu po atviru dangumi Karietų aikštėje, kur svečiai galės ragauti, atrasti ir susipažinti su skirtingais skoniais bei jų istorijomis. Popietės metu taip pat vyks edukaciniai seminarai, skirti tiems, kurie nori ne tik paragauti, bet ir giliau suprasti kultūrą.
Ypatingas dėmesys skirtas ir „Le Rosé Gala“ vakarienei Liepų alėjoje. Keturių patiekalų vakarienės meniu kūrė „Monte Pacis“ šefas Raimundas Dambrauskas, vasariškus skonių derinius kruopščiai komponuodamas su prie jų derinamais rosé gėrimais.
„Norėjosi sukurti vakarą, kuriame žmonės neskubėtų. Kad skonis taptų patirtimi, o laikas – beveik nepastebimu“, – sako Viktorija.
