Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomas libaniečių režisieriaus Omaro Mismaro filmas „Botokso minos“ – tai ne apie tuštybę ir ne apie estetiką. Tai dokumentinė injekcija tiesiai į realybę, kurioje karas ir grožis egzistuoja tame pačiame kabinete, o botokso švirkštas tampa ne tik kosmetine priemone, bet ir simboline apsauga nuo pasaulio griūties.
Skauda žiūrėti – ir fiziškai, ir morališkai
Filme stebime Beiruto grožio meistrę Bubą, kurios rankose – ne tik adatos, bet ir likimai. Kamera drąsiai artėja prie odos, adatų, prakaito, kartais net iki skausmo. Procedūros rodomos be filtrų, be fono muzikos, be užuojautos. Žiūrėti tikrai skauda.
„Pirmą naktį po botokso reikia miegoti ant nugaros ir gerti kuo daugiau vandens,“ – ramiai sako Buba, tarsi kalbėtų apie kasdienį ritualą, o ne po bombardavimo drebančiame mieste atliekamą procedūrą. Ji primena klientėms masažuoti veidą, nes „iš karto matosi, kas to nedaro“.
Šios smulkmenos, atrodytų, banalios, bet čia – gyvybiškai svarbios. Nes kai aplinkui krenta bombos, vienintelė kontroliuojama sritis – tai tavo veidas.
Kai grožis tampa pasipriešinimo forma
„Jie naikina, o mes atstatome,“ – sako Buba.
Ši frazė tampa filmo ašimi – priešprieša tarp griovimo ir kūrimo, tarp karo ir moteriškumo.
Paradoksalu, bet kuo arčiau karas, tuo geresnis verslas. 2006 m. karo metu Buba turėjo daugiausia darbo – žmonės plūdo darytis procedūrų.
Kai kurie klientai šypsosi, kai kurie verkia, kai kurie juokauja, kad botoksas malšina ne raukšles, o nerimą.
„Grožis ar maistas?“ – pasirinkimas, kuris skauda labiau už adatą
Filme dažnai skamba klausimas: „Kam geriau leisti pinigus – grožiui ar maistui?“. Ir atsakymai pribloškia savo nuoširdumu. Moterims ir vyrams, ateinantiems pas Bubą, pasirinkimas aiškus: injekcijos svarbiau už vakarienę.
„Be to negaliu gyventi,“ – sako viena klientė.
Didis grožis, kaip ir didelė drąsa, reikalauja aukos.
Buba – meistrė, kuri gydo per išorę
Vienas stipriausių filmo momentų – kai viena moteris sako: „Pas Bubą moterys ateina ne dėl karalienės įvaizdžio. Ji gydo vidų per išorę.“
Tai atskleidžia, kad Buba nėra tik meistrė – ji psichologė, dvasinė gydytoja, slaugytoja ir išgyvenimo trenerė.
Jos klientės – karo traumas, santuokų griūtis ir netektis išgyvenančios moterys. Kai kurios jų renkasi botoksą ne dėl grožio, o dėl galimybės dar kartą pamatyti save kaip visumą.
Estetikos injekcija karo fone
Režisierius Omar Mismar savo kamera neslepia nieko – kraujo, mėlynių, drebėjimo rankose. Jo filmas tarsi be anestezijos atliekama sociologinė procedūra, fiksuojanti, kaip grožio industrija tampa viena iš paskutinių pasipriešinimo formų.
Filmas sujungia humorą, skausmą ir nuoširdumą taip natūraliai, kad žiūrovas nebejaučia, kur baigiasi ironija ir prasideda tikrovė.
Žiūrint šį filmą skauda – bet tai ta prasminga, gydanti emocinė injekcija, po kurios supranti, kad net karo zonoje žmogus vis tiek ieško šviesos – kartais veidrodyje, o kartais… adatos gale.