Aktorių Robertą Petraitį pastaruoju metu daug kas išvydo Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusiame filme „Pietinia kronikas” (rež. Ignas Miškinis), įkūnijusį personažą Mindę. Aktorius teatro žiūrovams atpažįstamas iš įsimintinų vaidmenų spektakliuose „Kartoteka” (rež. Gintaras Varnas), „Atidaryk duris” (rež. Justinas Vinciūnas), „Nepalaidoti mirusieji” (rež. Justinas Vinciūnas), „Orfėjas” (rež. Žilvinas Vingelis).
Kaip sekasi kurti vaidmenis, vystyti skirtingų personažų linijas, dirbti kino ir teatro aikštelėse su aktoriumi Robertu Petraičiu kalbėjosi Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.
Papasakok apie dviem „Auksiniams scenos kryžiams” nominuoto spektaklio „Orfėjas” kūrimo procesą. Kaip dabar prisimeni spektaklio kūrybinį virsmą?
Tai visiškai išieškotas procesas. Turėjome nemažai pokalbių, diskusijų su kūrybine komanda, taip pat klausėmės profesoriaus Gintauto Mažeikio paskaitą. Kai sužinojome spektaklio pamatus, stojome ir bandėme kurti scenoje. Kadangi mano vaidinamose scenose realybės nėra, jose veikia mirties ir sapnų pasaulis, galima sakyti, kad man scenoje buvo galima viskas. Čia veikia ir menami daiktai, ir personažų iš transformacijos iš seno į jauną, ir atvirkščiai. Spektaklyje svarbus vaidmuo tenka techninei pusei, todėl prireikė nemažai laiko ,,susidraugauti” su visais garso efektais ir tiksliais taškais scenoje, prie to labai daug prisidėjo spektaklio choreografas Mantas Stabačinskas. Pačioje repeticijų pradžioje atrodė, kad strigsime dirbdami ties ,,mirties” scena, bet po truputėlį viskas švarėjo, aiškėjo ir padedant Mantui atsirado vos ne atskiras spektaklis spektaklyje.
Tai Tavo pirmas darbas su režisieriumi Žilvinu Vingeliu. Kaip sekėsi darbuotis, kuo šio režisieriaus darbo specifika skyrėsi nuo kitų? Gal išmokai naują prasmingą pamoką?
Žilvinas labai stropus, visada į repeticijas ateidavo pasiruošęs ir gana aiškiai įsivaizdavo būsimo spektaklio vaizdą. Būdavo momentų, kai stengdavausi jį suprasti per jausmus ir per daug neklausinėti. Visada yra smagu matyti užsidegusį žmogų, todėl kuriant spektaklį jautėsi, kad Žilvinui šis darbas labai svarbus, beje, jį brandino jau nuo studijų laikų. Galiu pasakyti, kad man tai buvo vienas geriausių kūrybinių procesų. Labai dažnai po premjerų ateina ne tik nuovargis, bet ir nepasitenkinimas, apmąstymai, ką galėjau padaryti geriau. Po ,,Orfėjo” premjeros buvo priešingai, atrodė, kad padarėme viską būtent taip, kaip reikėjo. Esu idealistas, labai dažnai rezultato noriu iš karto, bet šįkart nespaudžiau savęs ir leidau atsiverti kūrybai, o ne tobulumo paieškoms.
Spektaklyje vaidini Azraelį, Mirties pagalbininką. Pasidalink plačiau apie savo kuriamą personažą. Kaip sekėsi jį kurti, ką naujo šiame vaidmenyje atradai?
Azraelis yra mirties angelas ir jos pagalbininkas. Mirties karalystėje jis gyvena nuo neatmenamų laikų. Azraelis – pavydus, stropus ir bandantis įtikti tarnas, kuris tiek metų praleidęs šalia Mirties tapo gana ciniškas. Šį personažą sekėsi kurti, nes jis veikia per fiziką, kūno plastiką, o su šokiu ir judesiu esu gana neblogai susibičiuliavęs. Supratau, kad net ir per vieną sceną personažas gali atsiskleisti įvairiausiomis spalvomis ir tam nėra būtina labai ilga distancija. Aišku, padeda ir tai, kad personažas nėra itin psichologizuotas, o tai leidžia toms spalvoms skleistis ir be pateisinamos priežasties.
Ar turi žodį, o gal frazę, kurią pasakai eidamas į sceną? Kaip save nuteiki, paruoši scenai?
Turiu, bet viešai to sakyti negaliu. Anksčiau, kai turėjau mažiau spektaklių, labai dažnai perdegdavau dar prieš išeidamas į sceną, dabar stengiuosi elementariai nusiraminti ir ,,įsižeminti”. Šiaip, svarbu nepamiršti įkvėpti oro.
Visai neseniai Tavo veidas stambiu planu buvo matomas režisieriaus Igno Miškinio filme „Pietinia Kronikas”. Papasakok, kaip jauteisi po premjeros, ar praeiviai gatvėje atpažįsta Mindę?
Su šiuo filmu jaučiuosi panašiai kaip su Žilvino Vingelio kurtu spektakliu ,,Orfėjas”. Jaučiuosi, kad padariau viską taip, kaip reikėjo. Tai buvo mano pirmas didelio masto vaidmuo kine, aikštelėje jaučiausi laisvas ir labai laimingas. Aš, net jei ir nesifilmuodavau, dažnai būdavau aikštelėje, nes man tiesiog be galo patiko stebėti kino kūrimo procesą. Per filmavimus būdavo sunku užmigti naktimis, pamainos laukdavau lyg Kalėdų senelio. Džiaugiuosi, kad filmą pavyko peržiūrėti stebėtojo akimis ir pajusti bendrą nuotaiką, išgyventi kartu su personažais. O gatvėje, jei kažkas ir atpažįsta, džiaugiuosi, kad tie žmonės mato ne Mindę, bet aktorių, kuris jį vaidino. Filmo „Pietinia Kronikas” kūrybinis procesas buvo ilgas, kaip ir ilgai laukta premjera, bet pamažu jau jaučiasi ir šitos kelionės pabaiga. Tegul Mindė gyvena kino teatre, o aš tuo tarpu judėsiu į priekį.
Kas Tau artimiau – kino aikštelė ar teatro scena? Kodėl?
Visą laiką sau ir kitiems sakiau, kad jei turėčiau galimybę rinktis, vaidinčiau tik kine. Kinas susideda iš trumpų distancijų, o teatre turi iš karto sudominti žiūrovą, priversti pamėgti ir tikėti tavo kuriamu personažu, negali scenos pakartoti dar kartą. Kameroje matomas kiekvienas akies mirktelėjimas, kiekvienas lūpų kampučio judesys ir ta precizika mane žavi. Tavo mintis yra iš karto konvertuojama į kadrą. Dabar, pradėjus dirbti teatre, supratau, kad gal ir teatras visai nieko. Čia labai tiktų posakis, kad apetitas atsirado bevalgant. Kuo daugiau vaidinu, tuo labiau suprantu, kiek dar turiu klausimų ir noro tobulėti, kiek dar daug galiu išmokti ir pabandyti. Džiaugiuosi, kad vis laisviau jaučiuosi teatro scenoje.
Scenoje gebi žaisti, esi guvus, energingas, plastiškas aktorius, ieškantis ir mokantis ryškiai sukurti savo personažus. Kas padeda tokiam būti? Kaip įprastai kuri vaidmenis?
Spektaklis negali būti „praeinamas” arba ,,atidirbtas”. Tikriausiai tai ir padeda – noras ir atsakomybės jausmas. Spektaklis yra šventė, įvykis tiek žiūrovui, tiek aktoriui. Kiekvienas spektaklis reikalauja skirtingo priėjimo prie vaidmens. Neturiu vienos formulės personažui sukurti, kartais vaidmuo gali gimti sugalvojus, kaip jį vystyti, kartais – analizuojant ar žiūrint filmą. Svarbiausia užčiuopti vaidmens pradžią ar pagrindą, o tada galima pradėti jį „lipdyti”.
Trumpai apie spektaklį „Orfėjas”
Kūrinio veiksmas rutuliojasi Orfėjo ir Euridikės namuose Trakijoje, aiškiai įgaunančios XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Žiūrovas perkeliamas į estetišką ir kartu mistika dvelkiančią art deco stiliaus erdvę. Orfėjas – sąmonės srautu kuriantis poetas siurrealistas, siekiantis parašyti genialų eilėraštį masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybos metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas su viltimi, kad pavyks perkurti pačią poeziją. Tuo tarpu pamiršta ir atstumta Euridikė paguodą randa stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tokie, kokiais dedasi. Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Tikrovė susimaišo su sapnu, skleidžiasi pagrindinės gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešpriešos temos.
Spektaklis nominuotas dviem „Auksiniams scenos kryžiams”: videomenininkas Rimas Sakalauskas nominuotas už spektaklio videografiją (technologijų dizaino kategorijoje), kompozitorius Andrius Šiurys – už muziką spektakliui (muzikos kategorijoje).
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jean’as Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Orfėjas – Tomas Rinkūnas, Euridikė – Agnė Šataitė, Ertebizas – Kasparas Varanavičius, Arklys – Greta Bendžė, Mirtis – Valda Bičkutė, Azraelis, 1-asis Mirties pagalbininkas / Laiškininko balsas – Robertas Petraitis, Rafaelis, 2-asis Mirties pagalbininkas – Lukas Dirsė, Policijos komisaras – Arvydas Dapšys, Teismo sekretorius – Tomas Stirna.
Spektaklį „Orfėjas” žiūrovai gali išvysti Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 26 d. 18.30 val. Bilietus įsigyti galima bilietai.lt ir teatro kasoje.