Iki spalio 25-osios Lietuvoje vykstantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovus kviečia ne tik į kino seansus, bet ir į susitikimus su kūrėjais. Vienas festivalio svečių – Nyderlandų menininkas ir režisierius Jeroenas Kooijmansas, pristatęs autobiografinį filmą „Love-22-Love“. Po peržiūros vykęs pokalbis su publika tapo atvira diskusija apie meilę, depresiją, psichozę, kūrybą ir drąsą pripažinti savo pažeidžiamumą.
J. Kooijmansas su žiūrovais susitiko spalio 14 dieną Vilniuje, kino centre „Skalvija“, ir spalio 15 dieną Kaune, kino teatre „Forum Cinemas“. Jo 84 minučių dokumentinis filmas, sukurtas iš daugiau kaip tris dešimtmečius kauptų asmeninių vaizdo įrašų, pasakoja apie santykius su žmona, šeimą ir paties menininko išgyventas psichikos sveikatos krizes.
Daugiau kaip 3 tūkst. valandų asmeninio gyvenimo
Susitikime režisierius pasakojo, kad filmo pagrindu tapo daugiau kaip 3 tūkst. valandų vaizdo medžiagos. Didelę jos dalį jis filmavo pats, iš pradžių nė neketindamas kurti pilnametražio kino kūrinio.
Pirmuosius ketverius metus šį sumanymą menininkas slėpė net nuo žmonos. Tik vėliau, pradėjęs rimčiau svarstyti apie filmą, jis kreipėsi pagalbos į kino kūrėją, tapusį jo konsultantu, o prie projekto prisijungė montavimo komanda.
„Esu menininkas, ne kino režisierius. Tai mano pirmasis pilnametražis filmas“, – žiūrovams sakė J. Kooijmansas.
Filme atsirado ir neįprastų paties menininko autoportretų, sukurtų dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai savęs filmavimas nebuvo įprastas reiškinys.
Pasak režisieriaus, viskas prasidėjo nuo užduoties meno mokykloje. Gavęs nurodymą sukurti autoportretą, jis nusprendė vietoj dar vieno paveikslo filmuoti save 24 valandas. Tam pasigamino specialią metalinę konstrukciją, leidusią pritvirtinti anuomet gana didelę ir sunkią kamerą.
Eksperimentas nebuvo sklandus: kai kuriuose įrašuose valandų valandas matėsi tik jo kakta, kitus teko kartoti dėl prasto ryškumo ar neįdomaus vaizdo. Vis dėlto būtent tokie netobulumai vėliau tapo svarbia filmo dalimi.
Į filmą įtraukė ir įrašą, kurį norėjo sunaikinti
Vienas jautriausių susitikimo momentų buvo režisieriaus pasakojimas apie ligoninėje nufilmuotą vaizdo įrašą. Tuo metu išgyvendamas itin sunkią psichikos sveikatos krizę jis buvo įsitikinęs, kad gali mirti, todėl norėjo palikti žinią artimiesiems.
Vėliau menininkas manė įrašą sunaikinęs, tačiau po daugelio metų jį netikėtai aptiko tarp senų vaizdajuosčių.
„Buvau sukrėstas, kai pamačiau, kad jo neišmečiau. Iš karto vėl norėjau jį sunaikinti“, – prisiminė režisierius.
Kino konsultantas pasiūlė medžiagą išsaugoti, nors iš pradžių J. Kooijmansui atrodė, kad ji pernelyg asmeniška ir sunki tiek jam pačiam, tiek būsimiems žiūrovams.
Ilgainiui jis nusprendė ne tik įtraukti šį įrašą į filmą, bet ir pradėti pasakojimą būtent nuo vieno sunkiausių savo gyvenimo laikotarpių.
„Norėjau, kad filmas būtų vis atviresnis. Galiausiai pagalvojau: pradėkime nuo sunkiausios dalies. Tuomet žiūrovai supras, apie ką iš tiesų kalbame“, – aiškino kūrėjas.
„Mano silpnumas iš tiesų yra mano stiprybė“
Po filmo peržiūros viena žiūrovė režisieriaus paklausė, ar depresija prisidėjo prie jo, kaip menininko, kūrybinio savitumo. Diskusijoje iškilo ir visuomenėje paplitęs įsitikinimas, kad menininkui kančia gali būti būtina kūrybos sąlyga.
J. Kooijmansas su tokia mintimi nesutiko. Jis pabrėžė, kad negali atskirti savo gyvenimo patirčių nuo kūrybos, tačiau tai nereiškia, jog depresija yra būtina meniniam talentui. Kaip pavyzdį jis pateikė žmoną, kuri, pasak jo, niekada nesirgo depresija, tačiau yra puiki menininkė.
„Anksčiau tos savo dalies labai gėdijausi ir niekam apie ją nepasakojau. Dabar kalbu apie tai viešai ir manau, kad šis silpnumas iš tiesų yra mano stiprybė“, – sakė režisierius.
Menininkas pripažino, kad filmo pasirodymas padėjo jam atviriau pažvelgti į save, tačiau neišsprendė visų sunkumų. Depresijos epizodų jis patyrė ir po premjeros.
„Maniau, gal dabar jau pasveikau. Tačiau depresija sugrįžo“, – pasakojo jis.
Režisieriaus teigimu, vienas svarbiausių filmo kūrimo atradimų buvo suvokimas, kad nebūtina slėpti savo gyvenimo netobulumų ar neigti skaudžių patirčių.
Meilė neapsaugo nuo depresijos
Kalbėdamas apie depresiją, J. Kooijmansas prisiminė pirmuosius jos epizodus patyręs būdamas septyniolikos. Tuo metu jis jautėsi nepritampantis prie aplinkos, nežinojo, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, ir nenorėjo gyventi pagal įprastus visuomenės lūkesčius.
Kūryba ir kelionės tapo svarbia jo gyvenimo dalimi. Menininkas pasakojo jaunystėje pardavinėjęs paveikslus, kad užsidirbtų kelionėms, o vėliau keliavęs po įvairias pasaulio šalis.
Vis dėlto net ir mėgstama veikla ar buvimas gražioje aplinkoje ne visada padėdavo įveikti depresiją.
„Filme yra scena, kurioje sakau, kad man gėda jaustis tokiam prislėgtam, nes gyvenime turiu tiek daug meilės. Mano vaikai nuostabūs, žmona nuostabi, viskas atrodo gerai. Tačiau depresija nuo to nepriklauso“, – kalbėjo kūrėjas.
Jis prisiminė, kad kartais depresija jį užklumpa žiemą, kai trūksta saulės, tačiau pakeitus aplinką savijauta nebūtinai pagerėja.
„Kartais negaliu išbristi iš depresijos net būdamas Meksikoje. Kai nesergu, sunku įsivaizduoti, ką reiškia būti depresijoje, o kai ji užklumpa, nebežinau, kaip iš jos išeiti. Tai tarsi dvi skirtingos salos manyje“, – savo patirtį apibūdino režisierius.
Pasak jo, gyvenime svarbią vietą užima menas, meilė ir fizinis aktyvumas. Anksčiau jis itin intensyviai žaidė futbolą, tačiau po nelaimingo atsitikimo nebegalėjo grįžti į aikštę. Prarasta galimybė sportuoti dar labiau apsunkino jo emocinę būseną.
Apie psichozę šeimoje ilgą laiką buvo tylima
Susitikimo metu režisierius atvirai kalbėjo ir apie psichozės patirtis. Pasak jo, tai visiškai kitokia būsena nei depresija, nes žmogus gali prarasti ryšį su realybe ir jam tampa būtina profesionali pagalba.
J. Kooijmansas pasakojo pirmosios psichozės metu nesupratęs, kas su juo vyksta. Tik vėliau, jau sulaukęs 35 metų, iš motinos sužinojo, kad panašių sunkumų buvo patyręs ir jo tėvas.
„Tai buvo šeimos paslaptis. Ant tėvo dėl to nepykau, tačiau tokia informacija man būtų labai padėjusi. Manau, būčiau daug anksčiau kreipęsis į gydytoją“, – sakė menininkas.
Ši patirtis paskatino jį apsispręsti su savo vaikais apie psichikos sveikatą kalbėti atvirai. Nors iš pradžių jis planavo tokiam pokalbiui palaukti, kol vaikai paaugs, kuriamas filmas paskatino šeimos istoriją atskleisti anksčiau.
Meilės istorija prasidėjo nuo kelionės per Sacharą
Nors didelė diskusijos dalis buvo skirta psichikos sveikatai, žiūrovai domėjosi ir režisieriaus santykiais su žmona, kuriems filme tenka ypatinga vieta.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, žmona jį pamilo, J. Kooijmansas prisiminė jaunystės nuotykius.
Jo būsimoji žmona gimė Afrikoje, augo Kolumbijoje, o vėliau persikėlė į Nyderlandus. Menininkas tuo metu studijavo ir laikėsi įsitikinimo, kad pats kūrybos procesas turi būti nuotykis.
Kartą jis išvyko į Nigerį, keliavo per Sacharą, įrašinėjo garsus, piešė, o po šešių savaičių grįžęs pristatė savo patirtis.
„Ji pagalvojo: štai žmogus, su kuriuo norėčiau leistis į nuotykius. Taip viskas ir prasidėjo. O tada ir aš ją įsimylėjau“, – šypsodamasis pasakojo kūrėjas.
Būtent santykiai su žmona ilgainiui tapo viena svarbiausių filmo temų. Tačiau, kaip susitikime aiškino režisierius, kurdamas meilės laišką jai jis suprato, kad pirmiausia turi priimti ir tas savo asmenybės dalis, kurias ilgus metus stengėsi nuslėpti.
Festivalis artėja prie pabaigos
Šiemet dvidešimtmetį minintis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ vyksta spalio 5–25 dienomis. Jo programoje – ne tik filmai apie žmogaus teises, visuomenės problemas ir asmenines patirtis, bet ir susitikimai su kūrėjais bei diskusijos.
J. Kooijmanso „Love-22-Love“ – 2025 metais sukurtas 84 minučių dokumentinis filmas, kuriame asmeniniai archyvai tampa pasakojimu apie ilgalaikius santykius, kūrybą ir gyvenimą su psichikos sveikatos sunkumais. Filmas taip pat buvo pristatytas tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA.
Spalio 20 dieną Vilniuje, kino centre „Skalvija“, numatyta dar viena „Love-22-Love“ peržiūra, po kurios vyks diskusija apie kūrybos ir psichikos sveikatos santykį. Festivalio organizatoriai kviečia kalbėti apie menininkų psichikos sveikatą lydinčius stereotipus, kūrybos ir kančios ryšį bei atsakomybę prieš save ir auditoriją
Festivalis baigsis spalio 25-ąją, o jo programos filmus galima rasti oficialioje svetainėje nepatoguskinas.lt.
