Kasdieniai rūpesčiai, sūnaus savarankiškumas ir tėvo priklausomybė susipina suomių režisieriaus Jukkos Kärkkäineno dokumentiniame filme „Gražiausias Suomijos lopinėlis“. „Nepatogiame kine“ pristatomos istorijos herojus kūrėjas pažįsta jau 23 metus ir per šį laiką, kaip pats sako, tapo jų šeimos dalimi.
Filmo centre – Tero ir jo sūnus Henri. Sūnui kuriant savo gyvenimą su mergina, tėvui tenka pratintis prie besikeičiančio jų ryšio ir galimybės likti vienam. Tai 2026 metais sukurtas Suomijos, Švedijos ir Norvegijos filmas, Lietuvoje rodomas iki spalio 25 dienos vykstančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.
Šeimos kasdienybėje atsiveria vienišumo, priklausomybės, artumo ir atsakomybės už kitą žmogų temos. Stebint ją, dėmesį patraukia ir tai, kaip skirtingai žmonės patiria rūpesčių gausą.
Vaikų būreliai, mokyklų reikalai, sąskaitos skirtingose mokėjimo platformose, maisto pirkimas ir ruošimas, įsipareigojimai bankams, draudimai, gydytojų konsultacijos, namų remontas ar padangų keitimas – aktyviai gyvenančio žmogaus darbų sąrašas nuolat pildosi. Prie jo prisideda būtinybė mokytis, perprasti naujas programėles, palaikyti profesinius ryšius. O kartais kasdienius darbus nustelbia negalia, teisminiai ginčai ar netektys.
Net sprendimas pradėti sportuoti atsineša papildomų užduočių: pasirašyti sutartį, pasirūpinti apranga, sumokėti abonementą, išmokti naudotis patekimo į klubą sistema. Galiausiai dar tenka atskirti tikrus klubo pranešimus nuo sukčių siunčiamų žinučių.
Tero ir Henri kasdienybė sukasi apie mažiau veiklų, tačiau jų pokalbiai taip pat pilni rūpesčių. Pasikeitusi įprasta tvarka, nežinomybė dėl ateities ar artimo žmogaus sprendimas gyventi savarankiškai tampa įtampos šaltiniu. Tero klausia, kada sunkumai baigsis, jo kalboje atsiranda ir „būti ar nebūti“ klausimas.
Ypač aiškiai skirtingas tos pačios situacijos patyrimas atsiskleidžia tėvo ir sūnaus pokalbiuose apie alkoholį. Henri pasako tėvui, kad išgėręs šis kartoja tuos pačius dalykus. Vėliau prabyla ir apie sunkesnę savo patirties dalį: baimę, kad tėvui gali nutikti nelaimė, būtinybę jį saugoti. Sūnus mėgina įvardyti nerimą, kurio masto tėvas, sprendžiant iš jų pokalbio, nesuvokia.
Pažintis, prasidėjusi 2003 metais
Po filmo peržiūros su žiūrovais bendravęs J. Kärkkäinenas pasakojo Tero šeimą sutikęs 2003 metais, pradėjęs kurti savo pirmąjį dokumentinį filmą. Pažintis nenutrūko ir tuomet, kai pats režisierius nusprendė pasitraukti iš kino.
„2017 metais nustojau kurti filmus ir neplanavau daugiau filmuoti dokumentikos. Įsidarbinau sandėlyje krautuvo vairuotoju ir ten dirbu iki šiol“, – pasakojo jis.
Tačiau Tero ir Henri vis paskambindavo. Vykdamas į Šiaurės Suomiją, Laplandiją ar Norvegiją, režisierius juos aplankydavo maždaug penkis kartus per metus.
Per vieną viešnagę jis suprato, kad tėvas ir sūnus niekada nebuvo išvykę iš Suomijos. Tuomet kilo sumanymas kartu leistis į keliones.
„Pagalvojau, kad nebūtinai turiu kurti dokumentinį filmą – galiu su jais padaryti kelionių serialą. Jie galėtų vykti į Kauną, Paryžių, Romą ar Stokholmą, o kiekvienoje serijoje galvotų tik apie tai, kaip greičiau grįžti namo“, – pirmąją idėją prisiminė režisierius.
Vis dėlto sumanymas pasikeitė. Stebėdamas Henri, kūrėjas atrado ir asmeninį motyvą grįžti prie dokumentikos.
„Mano dukra yra tokio pat amžiaus kaip Henri, o aš nieko nesuprantu apie jos gyvenimą. Pamaniau, galbūt per Henri galėčiau geriau pažinti paauglių gyvenimą“, – sakė J. Kärkkäinenas.
Prieš kamerą – savimi
Vienas susitikimo dalyvis prisipažino filmą stebėjęs tarsi vaidybinę istoriją ir klausė, ar ekrane viskas buvo tikra.
„Taip, viskas buvo tikra“, – patvirtino režisierius.
Jis paaiškino, kad viena svarbiausių sąlygų kuriant dokumentiką – sutikti žmogų, galintį prieš kamerą išlikti savimi.
„Man pirmoji filmų kūrimo taisyklė – rasti gerą herojų, kuris prieš kamerą gali būti savimi, kuriam netrukdo nei kamera, nei už jos esantys žmonės. Tero yra būtent toks žmogus, kaip ir visa jo šeima. Antroji taisyklė – žinoti, kam kuri filmą“, – kalbėjo kūrėjas.
Ilgametis bendravimas tapo ir proga pajuokauti apie apsikeitimą vaidmenimis. Pasak J. Kärkkäineno, jo kolegos Suomijoje jau sako, kad filmų apie Tero šeimą užtenka: kitą filmą Tero ir Henri turėtų sukurti apie patį režisierių.
„Tikiuosi, jie nesusidomės kino kūrimu, nes po šių 23 metų, kai juos stebėjau ir pats tapau šeimos dalimi, negalėčiau atsisakyti“, – juokavo jis.
Pavadinime – asmeninė prasmė
Tarptautinis filmo pavadinimas „The Beauty of Errors“ reiškia „Klaidų grožis“. Režisierius pasakojo, kad jo ištakos siekia Williamo Shakespeare’o „Klaidų komediją“: kilo mintis žodį „komedija“ pakeisti „grožiu“.
Pačiam kūrėjui šis pavadinimas susijęs su ankstesniame jo filme užfiksuotu Tero ir Henri motinos Sari gyvenimu. Pora išsiskyrė, tačiau jų santykiuose gimė sūnus.
„Man tame išsiskyrime, toje klaidoje, buvo ir kažkas gražaus – jų sūnus Henri. Man pavadinimas reiškia būtent tai“, – aiškino režisierius.
Žiūrovai teiravosi ir apie statiškus filmo kadrus. J. Kärkkäinenas pasakojo tokia kino kalba susidomėjęs pamatęs Roy Anderssono „Dainas iš antro aukšto“ ir Sergejaus Loznicos „Portretą“. Kuriant „Gražiausią Suomijos lopinėlį“ buvo išbandyta ir kamera ant peties, tačiau ši medžiaga netiko pasirinktam pasakojimo būdui. Filme liko viena tokia scena su ekskavatoriumi – jos atsisakyti kūrėjai nenorėjo.
Muzikos pasirinkimą savo ruožtu padiktavo Henri klausomos dainos. Vienos bendros kelionės automobiliu metu režisierius išgirdo jo „Spotify“ grojaraštį ir atpažino kūrinius, kuriuos jau buvo naudojęs ankstesniuose filmuose apie Tero.
„Ten buvo dainos iš mano filmų, kuriuose pasirodė jo tėvas. Prie jų prisidėjo ir naujų dainų iš Henri gyvenimo. Būtent Henri buvo pagrindinė priežastis pasirinkti šią muziką“, – pasakojo J. Kärkkäinenas.