Azerbaidžano čempioną „Sabah“ į UEFA Čempionų lygą atvedęs Valdas Dambrauskas „The Benas Podcast“ laidoje kalbėjo ne apie stebuklingą taktiką, o apie daug sunkesnius dalykus: gebėjimą pažinti save, sukurti pasitikėjimą, priimti atleidimą ir kasdien auginti kompetenciją. Jo kelias nuo penkių darbų Londone iki rungtynių „Old Trafford“ stadione parodo, kad trenerio karjerą dažniausiai stato ne vienas didelis šansas, o šimtai mažų sprendimų nepasiduoti.

Rezultatas ateina iš proceso

Pokalbis vyko netrukus po istorinio „Sabah“ debiuto Čempionų lygoje ir rungtynių su „Manchester United“. Tačiau Dambrauskas, ką tik grįžęs iš Mančesterio, nesileido nešamas vien emocijos. Jis aiškino, kad trenerio užduotis yra atsitraukti nuo stadiono sukuriamos dramos ir šaltesniu žvilgsniu pamatyti, kas aikštėje veikė, ką buvo galima padaryti geriau ir kokią pamoką komanda turi išsinešti.

„Procesas atsako už rezultatą, o ne atvirkščiai.“

— Valdas Dambrauskas

Ši mintis tapo viso pokalbio ašimi. Trenerio darbas, pasak Dambrausko, negali būti vertinamas vien pagal galutinį rezultatą. Pergalė kartais slepia prastą žaidimą, o pralaimėjimas gali parodyti teisingą kryptį. Todėl šiuolaikiniame futbole vis daugiau reikšmės turi analitika: sukurtos progos, varžovui leistos progos, presingo kokybė ir kiti rodikliai, padedantys atskirti emociją nuo realaus komandos progreso. Vis dėlto skaičiai nepanaikina svarbiausio veiksnio – žmogaus.

Penki darbai ir viena kryptis

Dambrausko kelias į profesionalų futbolą prasidėjo ne akademijos kabinete ir ne garsaus klubo rūbinėje. Į Angliją jis išvyko būdamas 25-erių, kartu su žmona. Pirmieji metai buvo fiziškai alinantys: vienu metu teko derinti net penkis darbus, studijas ir pirmąsias trenerio patirtis.

„Tuo metu man buvo natūralu, kad tiesiog reikia išgyventi ir žingsnis po žingsnio ieškoti kito laiptelio.“

— Valdas Dambrauskas

Diena prasidėdavo apie ketvirtą ryto. Muswell Hill rajone jis nešiodavo laikraščius, po to vykdavo į kitą darbą arba universitetą, o vakare – į „London Tigers“ treniruotes ar rungtynes. Namo grįždavo apie vidurnaktį, nors po kelių valandų vėl reikėdavo keltis. Toks ritmas tęsėsi maždaug pusantrų metų.

Šiandien, žvelgdamas atgal, treneris pripažįsta, kad pakartoti tokį etapą būtų labai sunku. Tačiau tuo metu jį vedė ne aukos jausmas, o aiški vizija: baigti mokslus, įgyti trenerio kvalifikaciją, sukaupti patirties Anglijos futbolo sistemoje ir vieną dieną gauti progą profesionaliame futbole.

Studijos „London Metropolitan University“, darbas „Manchester United Soccer Schools“, „Fulham“, „Brentford“ jaunimo sistemoje ir „London Tigers“ vyrų komandoje palaipsniui sudėjo pagrindą tam, kas vėliau virto tarptautine karjera Lietuvoje, Latvijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Kipre, Vengrijoje ir Azerbaidžane.

Spaudimas kuris augina

Vieną didžiausių įtakų Dambrauskui padarė tuometis „Brentford“ jaunimo ugdymo centro vadovas Ose Aibangee. Jaunas lietuvis buvo paskirtas vadovauti U13 ir U14 komandoms, tačiau kartu pateko į aplinką, kurioje buvo reikalaujama absoliutaus pasirengimo, greitos reakcijos ir dėmesio smulkiausioms detalėms.

Dambrauskas atvirai pasakojo, kad kartais prieš grįždamas po atostogų paniškai bijodavo vėl eiti į darbą. Vis dėlto pasitraukti jam neatrodė įmanoma. Lūžis įvyko tuomet, kai po ilgo kritikos laikotarpio vadovas viešai pasakė, kad Valdo treniruotė buvo geriausia, kokią jis yra matęs „Brentford“ sistemoje.

Pokalbyje buvo atskirti du spaudimo tipai. Vienas žemina ir nepalieka jokios pamokos. Kitas remiasi aiškiu tikslu, pažįsta žmogaus ribas ir reikalauja tiek, kiek reikia augimui. Šį principą Dambrauskas vėliau perkėlė į savo darbą su žaidėjais ir trenerių štabu.

„Galiu atleisti blogą pasirodymą ar blogas rungtynes, bet negaliu atleisti organizacinių detalių.“

— Valdas Dambrauskas

Jo komandoje punktualumas ir pasirengimas nėra formalumas. Jei žaidėjas pavėluoja į vaizdo susirinkimą, jis gali būti neįleistas, o rungtynių dieną pavėlavęs lyderis – prarasti vietą starto sudėtyje. Dambrauskui tai ne bausmės demonstravimas, bet pasitikėjimo klausimas: treneris gali padėti tobulėti, tačiau negali kurti komandos su žmonėmis, kurių žodžiu ir atsakomybe negalima remtis.

Pirmiausia pažinti save

Kalbėdamas apie lyderystę Dambrauskas pabrėžė, kad trenerio metodas negali būti pasiskolinta garsaus kolegos kopija. Prieš bandydamas valdyti žaidėjus, vyriausiasis treneris turi suprasti savo charakterį, vertybes ir ribas.

„Treneriui, ypač vyriausiajam, labai svarbu pirmiausia pažinti save ir nemeluoti sau – išsigryninti, kas tu esi, kaip dirbi ir kokie yra tavo principai.“

— Valdas Dambrauskas

Dambrausko stiprybė – artimas ryšys su žaidėjais. Jis nesutinka su požiūriu, kad artumas būtinai susilpnina discipliną. Jo modelyje nuoširdus asmeninis dėmesys ir aukšti profesiniai reikalavimai gali egzistuoti kartu. Už aikštės ribų treneris domisi žmogaus šeima, vertybėmis ir gyvenimu, o treniruotėje gali griežtai reikalauti ar net pašalinti žaidėją iš užsiėmimo. Ilgainiui komanda supranta, kad tai nėra nenuoseklumas – tai aiškiai atskirtas santykis su asmenybe ir su atliekamu darbu.

„Aš nematau žaidėjo. Aš visų pirma matau asmenybę, nes žaidėjas sporte yra labai laikinas dalykas.“

— Valdas Dambrauskas

Ypatingą dėmesį jis skiria ne vien lyderiams, bet ir septynioliktam ar aštuonioliktam komandos žaidėjui, kuris kelias rungtynes nepasirodo aikštėje. Žvaigždės dėmesio gauna savaime, o mažiau žaidžiantį futbolininką reikia sąmoningai išlaikyti komandos dalimi.

„Gali būti geriausias pasaulio taktikas. Jei neturėsi grupės, kuri tavimi tikės ir priims tavo idėjas, niekas nepavyks.“

— Valdas Dambrauskas

Kompetencijos arka ir laisvė nebijoti

Viena įdomiausių pokalbio temų buvo keturios kompetencijos stadijos: nuo nesąmoningos nekompetencijos, kai žmogus dar nesupranta, ko nemoka, iki nesąmoningos kompetencijos, kai sukaupta patirtis leidžia teisingus sprendimus priimti natūraliai.

Dambrauskas savo trenerio raidą apibūdino labai atvirai. Iš pradžių jam atrodė, kad svarbiausia surinkti kuo daugiau įdomių pratimų. Vėliau visas dėmesys persikėlė į taktiką. Dar po to atėjo supratimas, kad treniravimas pirmiausia yra santykiai, komandos valdymas ir gebėjimas veikti visoje klubo sistemoje – nuo žaidėjų iki prezidento, sporto direktoriaus ir administracijos.

Svarbi brandos dalis buvo ir pirmasis atleidimas iš Razgrado „Ludogorets“. Treneris jį palygino su skyrybomis: net jei santykiuose buvo toksiškumo, pabaiga vis tiek atrodo kaip asmeninis pralaimėjimas. Tačiau būtent ši patirtis sumažino vėlesnių nesėkmių baimę.

Pasitikėjimo lūžiu jis vadino darbą Graikijoje su OFI. Perėmęs turnyro lentelės apačioje buvusią komandą, Dambrauskas sugebėjo ją pakelti ir įsitikino galintis veikti ne tik dėl titulų kovojančioje, bet ir krizės apimtoje aplinkoje. Tai suteikė dar vieną svarbią laisvę – nebetreniruoti bijant prarasti darbą.

„Kai supranti, kad tavęs nebeveikia triukšmas aplinkui ir nebijai dėl ateities, gali dirbti pagal savo asmenybę ir vertybes.“

— Valdas Dambrauskas

Skaitymas kaip trenerio kasdienė higiena

Paklaustas apie geriausią investiciją į save, Dambrauskas nedvejojo – skaitymas. Jam tai ne hobis, o gyvenimo būdas. Treneris kasdien turi ką nors duoti maždaug trisdešimčiai žaidėjų, gausiam štabui ir klubo vadovams, todėl be nuolatinio intelektinio atsinaujinimo idėjos neišvengiamai išsenka.

„Mano didžiausia baimė – sustoti ir vieną dieną nebeturėti idėjų bei minčių. Devyniasdešimt devyni procentai jų man ateina iš knygų.“

— Valdas Dambrauskas

Tarp svarbiausių knygų jis paminėjo Eddie Jones „Leadership“, Bill Walsh „The Score Takes Care of Itself“, Phil Jackson „Sacred Hoops“ ir „Eleven Rings“. Pastarosios padėjo pamatyti, kad treneris nėra vien nurodymus dalijantis generolas – komandos valdymui reikia kur kas platesnio priemonių arsenalo.

Kelias be trumpinių

Dambrausko istoriją lengva sutalpinti į patrauklią formulę – nuo laikraščių nešiotojo iki Čempionų lygos trenerio. Tačiau pats pokalbis parodė, kad svarbiausia vyko tarp šių dviejų taškų: nuolatinis mokymasis, darbas skirtingose kultūrose, gebėjimas atlaikyti abejonę, pripažinti savo silpnybes ir neapsimesti treneriu, kuriuo nesi.

„The Benas Podcast“ epizodas su Valdu Dambrausku yra ne vien futbolo biografija. Tai pokalbis apie lyderystę, kuri prasideda nuo savęs pažinimo, apie aukštų reikalavimų ir žmogiško ryšio pusiausvyrą, apie skaičių vietą sporte ir apie nesėkmes, kurios ilgainiui tampa profesine laisve.

Visas pokalbis

EP 95 Valdas Dambrauskas The Benas Podcast