Priklausomybė nėštumo metu nėra izoliuotas reiškinys, nes tai yra sudėtingas socialinis ir biologinis procesas, kurį stipriai formuoja moters supama ekosistema. Moters gyvenamoji aplinka, pradedant mikroaplinka šeimoje ir baigiant makroaplinka mieste, veikia kaip pamatinis karkasas, kuris gali arba skatinti sveiką gyvenseną, arba tapti katalizatoriumi destruktyviam elgesiui.
Ekspertiniu vertinimu, kai socialinėje erdvėje psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra normalizuotas, nėščioji susiduria su nuolatiniu spaudimu, kuris slopina savisaugos instinktus ir didina riziką vaisiaus vystymuisi. Aplinkos įtaka yra kritinė, nes moterys dažnai tampa savo socialinio rato įkaitėmis, kur vartojimas suprantamas kaip norma arba vienintelis būdas susidoroti su patiriamu stresu, smurtu ir nuolatiniu nesaugumo jausmu.
Fizinės aplinkos poveikis: oro tarša, triukšmas ir neurobiologinis atsakas
Moksliniai tyrimai atskleidžia vis glaudesnį ryšį tarp fizinės aplinkos poveikio ir psichikos sveikatos sutrikimų, kurie tampa priklausomybių pagrindu.
Didelė oro tarša kietosiomis dalelėmis sukelia sisteminį organizmo uždegimą ir oksidacinį stresą, kuris veikia smegenų sritis, atsakingas už emocijų reguliavimą. Tai ne tik kenkia vaisiaus organų formavimuisi, bet ir veikia motinos smegenų sritis, atsakingas už emocinę kontrolę ir impulsyvumą. Esant tokiam biologiniam fonui, padidėja polinkis į depresiją ir nerimą, o tai dažnai tampa pirmine priežastimi ieškoti palengvėjimo vartojant svaigiąsias medžiagas.
Nuolatinis aplinkos triukšmas, būdingas pramoniniams rajonams ar būstams šalia magistralių, veikia kaip lėtinis stresorius, neleidžiantis organizmui atsistatyti miego metu. Nėščioji, gyvenanti tokioje aplinkoje, patiria nuolatinį sensorinį perkrovimą, o psichoaktyvios medžiagos neretai klaidingai pasirenkamos kaip „nusiraminimo“ priemonė, siekiant dirbtinai numalšinti aplinkos sukeliamą įtampą.
Žaliųjų erdvių deficitas ir psichologinis atsparumas
Prieiga prie kokybiškų žaliųjų erdvių (parkų, skverų, miškų) yra kritinis apsauginis veiksnys. Gamtinė aplinka skatina parasimpatinės nervų sistemos veiklą, padeda mažinti kraujospūdį ir gerina psichinę savijautą.
Priešingai, urbanizuotose vietovėse, kuriose vyrauja betono konstrukcijos ir trūksta gamtos elementų, gyventojai dažniau patiria vadinamąjį „miesto nuovargį“. Nėščiosioms, neturinčioms galimybės atsikurti žaliojoje aplinkoje, sunkiau generuoti natūralius dopamino ir serotonino išteklius.
Pasaulio akušerių ginekologų asociacijų atstovų teigimu, kai aplinka nesuteikia galimybių natūraliam dopamino ir serotonino išsiskyrimui per pasivaikščiojimus ar poilsį gamtoje, moterys tampa imlesnės dirbtiniams stimuliatoriams. Tokiu būdu žaliųjų erdvių trūkumas tampa netiesioginiu, bet reikšmingu priklausomybių katalizatoriumi.
Patirtys iš gimdymo palatų
Visuomenėje pastebimas atotrūkis tarp deklaruojamos pagalbos ir realios situacijos. Priklausomybė dažnai būna tokia gili, jog užmaskuoja net pamatinius išlikimo instinktus. Moterys į ligoninę atvyksta tik tada, kai procesas tampa nebegrįžtamas, o jų būklė būna kritinė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Akušeriai susiduria su situacijomis, kai moteris gimdo būdama visiškai neblaivi, o jos vienintelis rūpestis – kaip paslėpti alkoholį po lova ar buteliuke nuo vandens. Tai indikuoja ne piktavališkumą, o kraštutinę baimę ir sistemos nesugebėjimą laiku identifikuoti pagalbos poreikio.
Dažniausiai šios socialiai jautrios visuomenės moterys atvyksta iš kaimo ar rajono vietovių, patenka į socialiai pažeidžiamos visuomenės grupę, tačiau vis dažniau atvyksta moterys, gyvenančios miestuose, kurios kartas nuo karto įvardija save kaip „kanarėles iš narvelio“ (aut. past. – gyvenančias daugiabučiuose ir retai besilankančias parkuose ar miškuose).
„Pirmasis klyksmas“ arba naujagimio abstinencijos drama
Viena jautriausių visuomenės problemos dalių liečia naujagimius, kurie tampa pirmosiomis aplinkos ir motinos priklausomybių aukomis. Tai nėra paprastas kūdikio verkimas. Tai aukšto tono klyksmas, kurio neįmanoma nuraminti jokiu sūpavimu. Kūdikis gimsta su drebuliu, raumenų įtampa, jis negali normaliai žįsti, nes jo nervų sistema tiesiog „dega“ dėl staiga nutraukto medžiagų tiekimo.
Matyti naujagimį, kuris savo gyvenimą pradeda nuo sunkios abstinencijos, yra viena sunkiausių profesinių patirčių, liudijanti apie visišką prevencijos sistemos griuvimą tam tikruose socialiniuose sluoksniuose. Negana to, tokia gyvenimo pradžia palieka gilius pėdsakus vaiko raidoje. Specialistai pastebi, kad šie vaikai vėliau dažniau susiduria su mokymosi sunkumais, elgesio kontrolės problemomis bei didesniu jautrumu stresui, taip pratęsdami nepalankios aplinkos poveikio ciklą.
Sveikatos priežiūros prieinamumo ir stigmos paradoksas
Nors sveikatos priežiūra formaliai prieinama visiems, vis dėlto priklausomybių turinčioms moterims šis kelias yra užkirstas nematomų barjerų. Baimė, kad prisipažinus bus atimti vaikai, visuomenės pasmerkimo baimė, verčia moteris vengti bet kokio kontakto su sveikatos priežiūros specialistais iki pat gimdymo pradžios.
Daugeliu atvejų akušeriai yra pirmieji specialistai, kuriuos ši moteris pamato per visą nėštumą. Tai reiškia, kad devynis mėnesius vaisius vystėsi be jokios priežiūros, o moteris – be jokios paramos. Tai rodo, kad gyvenamoji aplinka, kurioje dominuoja baudžiamasis, stigmatizuotas požiūris, o ne pagalba, tiesiogiai prisideda prie tragiškų išeičių.
Nuo izoliacijos prie integracijos
Apibendrinant galima teigti, kad priklausomybės nėštumo metu yra nulemtos daugybės veiksnių – nuo oro kokybės ir triukšmo lygio iki socialinės paramos bei paslaugų prieinamumo. Sprendimas slypi empatijoje ir sistemos transformacijoje: reikia ne teisti, o padėti moteriai išlipti iš to liūno, nes už kiekvienos tokios istorijos slypi gilus skausmas, trauma ir dažnai nepalanki gyvenimo pradžia.
Pasaulyje ekspertai rekomenduoja diegti integruotas pagalbos programas, gerinti urbanistinę aplinką, kurti žaliąsias zonas ir užtikrinti, kad kiekviena nėščioji ne tik turėtų galimybę visą nėštumo laikotarpį auginti vaisių sveikoje fizinėje aplinkoje, bet ir jaustųsi toje aplinkoje saugi, ieškotų ne tik gryno oro, bet ir pagalbos, žinodama, kad susilauks paramos, o ne pasmerkimo. Tik suvokus, kad tai – bendra visuomenės ir aplinkos (fizinės ir emocinės) problema, galime tikėtis pokyčių moterų ir vaikų sveikatoje.
Alina Liepinaitienė, Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos akušerių sąjungos viceprezidentė ir Europos akušerių asociacijos valdybos narė