2024 23 birželio

Čiurlionis, galėjęs nutapyti tai, kas nematoma, yra daugiau nei tik lietuvių menininkas

By kaunoaleja.lt Geg22,2024 #VDU

Ką apie mūsų visuomenę gali papasakoti šiuolaikiniai filosofai? Kaip filosofijos gelmė gali atsiskleisti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapyboje? Apie tai kalbamės su turkų kilmės filosofu Dr. Şevket Benhür Oral, Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto profesoriumi.

Ką reiškia būti filosofu? Koks yra filosofijos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

Viešajame diskurse klausimai, kurie turi įtakos mūsų mąstymui ir elgesiui, yra pernelyg supaprastinti. Filosofo darbas – atskleisti dabartį lemiančių klausimų sudėtingumą ir padėti mums įsivaizduoti ateities galimybes, kurios nebūtinai patenka į mūsų kasdienes patirtis, nes kasdienybėje esame linkę laikytis trumpalaikės perspektyvos. Taigi, filosofai veikia prieš trumparegiškumą, ir mūsų, filosofų, stiprybė – tai gebėjimas užduoti didelius klausimus, kad pamatytume sudėtingą vaizdą.

Ir atvirkščiai. Kartais tai, kas atrodo sudėtinga, reikia supaprastinti. Carlas Saganas, amerikiečių kosmologas ir mokslo populiarintojas, savo garsiojoje knygoje „Blyškiai mėlynas taškas: žmonijos ateities vizija kosmose“ („Pale Blue Dot: A Vision of the Human Future in Space“) aprašo  Žemės nuotrauką, padarytą kosminio zondo „Voyager 1“  iš 6 milijardų kilometrų atstumo, kurioje visa planeta atrodo kaip  vienas blyškiai mėlynas taškas. Tai – kuklinanti patirtis. Visi mūsų rūpesčiai, visos mūsų nesibaigiančios kovos ir smurtas vyksta ant šio blyškiai mėlyno taško. Bet atsitraukus ir pažvelgus į viską iš tam tikro atstumo, sudėtingumas supaprastėja – teigiama prasme. 

Taigi, man filosofija – tai gebėjimas atpažinti, kada – supaprastinti, o kada sukomplikuoti, kada tai, kas pažįstama, sukeistinti, o kada tai, kas nepažįstama –prijaukinti. Filosofo vaidmuo – paprastus dalykus paversti sudėtingais, o sudėtingus – paprastais. 

Tačiau argi ne visiems, ne tik filosofams, nėra sunku suprasti, kad gyvenimas ir pasaulis, kuriame gyvename, yra sudėtingas?

Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, dabartinė ekonominė sistema atrodo labai sudėtinga, joje daug inercijos, interesų ir pan. Tačiau ji taip pat nėra tokia sudėtinga. Galima įžvelgti struktūrinį lygybės neįmanomumą, slypintį už viso šio sudėtingumo. Toks struktūrinis neįmanomumas trukdo mūsų gebėjimui ir norui rūpintis tuo, kas mums visiems yra bendra. Pasidarė nepaprastai sunku pasiekti bendrą supratimą apie tai, kas mums visiems yra bendra.

Manau, kad socialinė nelygybė viską labai apsunkina…

Tačiau struktūrinis lygybės neįmanomumas visą šį sudėtingumą paaiškina paprastai. Argi nekeista, kad turime įrodinėti, jog švarus oras, švarus vanduo, švarus maistas, švarus transportas – tai svarbu? Kaip ir vienodos galimybės gauti išsilavinimą arba sveikatos priežiūrą, teisingas gerovės perskirstymas. Ryšys su gamta, menai ir dvasingumas. Privalote įrodinėti, kad visi šie dalykai yra geri dalykai. Tai turėtų būti akivaizdu. Tačiau taip nėra.

 COVID-19 pandemija mums parodė, kokia pažeidžiama yra dabartinė tvarka ir kad įmanoma ją pakeisti į gera. Žinoma, šis jausmas, kad mes galime sugalvoti kažką geresnio, truko neilgai. Esamas status quo buvo labai greitai atkurtas. Bet mes pamatėme, kad gali būti ir kitaip.

Tačiau filosofijos vaidmuo – ne aprūpinti komfortu, o paruošti jaustis patogiai nepatogume. 

Vienas iš svarbiausių filosofinių klausimų, apie kurį rašote, yra nevienareikšmiškumas (angl. ambiguity), kurį mėginate paaiškinti įvedęs terminą „granuliuotumas“ (angl. granularity).

Nevienareikšmiškumas reiškia, kad priimame tam tikrus prieštaravimus arba tam tikras paradoksalias egzistencijos būsenas. Kad nebandome rasti patogių kategorijų, kurios būtų tvarkingai atskirtos viena nuo kitos, pavyzdžiui, tai yra juoda, o tai yra balta. Dvinarės struktūros tikrai nėra tokios dvinarės, bet jos yra porėtos.

Granuliuotumas – tai nevienareikšmiškumo ontologija, kuri gali padėti paaiškinti nevienareikšmiškumą matematikoje, fizikoje, biologijoje, psichologijoje ar socialiniame gyvenime.

Pavyzdžiui, tapatybės yra porėtos. Jos visuomet ryškiai atskirtos. Tapatybėje visada yra kažkas daugiau nei tai, kaip ji reiškiasi socio-kultūriniame ir istoriniame universume. Tapatybės turi gylį. Ir tapatybės formavimosi procesai taip pat yra porėti. Tačiau mūsų visuomenėse vyrauja tendencija konsoliduoti tam tikras tapatybes ir perdirbti jų porėtumą taip, kad šios atrodytų vientisesnės nei yra iš tikrųjų. Tai galioja visų rūšių tapatybėms: tautinei, etninei, lyčių, klasinei, religinei ir t. t.

Granuliuotumas susijęs su įsižiūrėjimu į šias dvi žmogiškosios patirties kryptis: daiktų suvokimas jų vientisume ir jų porėtumo atsiskleidimo galimybė. 

Specializuojatės švietimo filosofijos srityje. Kokia praktinė tokios filosofijos nauda? 

Remdamasis garsaus edukologijos filosofo Gerto Biesta‘os darbais, švietimo tikslus skirstau į tris sritis: kvalifikaciją, socializaciją, ir subjektyvaciją (angl. subjectification). Mes įgyjame išsilavinimą, kad turėtume reikiamų įgūdžių ir žinių, kad taptume santechniku, elektriku, gydytoju, mokslininku ar kt. Tai yra kvalifikacija.

Kai mes esame supažindinami su egzistavimo būdais profesinėse bendruomenėse, visuomenėje bei įvairiuose jos srityse, mes išmokstame mąstymo, veikimo ir elgesio būdų. Tai yra socializacija.

Paprastai švietimo sistemos apsiriboja šiomis dviem funkcijomis. O kaipgi subjektivacija, kuri reiškia, kad individai turi tam tikrą autonomiją nuo egzistuojančių visuomenės tvarkų? Jie turi laisvę nepriklausyti arba priešintis priklausomybei, kvestionuoti egzistuojančią socialinę tvarką. Tai yra tam tikra individo laisvė arba individo autonomija, kuria individas turėtų gebėti naudotis.

Subjektyvacija nereiškia užbaigtų individų, tai yra individuacijos (angl. individuation) procesas. Tai nėra kažkas, ką galima užbaigti. Negalima nuspręsti, kad individuacija yra baigta. Ugdymas yra susijęs su neatsiejamu būties nevienareikšmiškumu ir atvirumo puoselėjimu, kad būtų galima juo persismelkti. Subjektyvacija turi užimti daugiau vietos demokratinių šalių švietimo sistemose.

Esate ištikimas lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gerbėjas, kurio kūryba Jus įkvepia ir filosofiškai…

Kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, mano žmona nusivežė mane į Kauną apžiūrėti Čiurlionio muziejaus, ir nuo tada man tai yra beveik kaip piligriminė kelionė,  jis užima ypatingą vietą mano širdyje.

Man išskirtiniai yra ne tiek Čiurlionio paveikslų temos ar turinys, kiek buvimas, kurį jie perteikia, arba fonas, kuris yra nematomas, arba gilesnis, arba neegzistuojantis. Tai tam tikra savybė, ir mes esame panardinti į tą savybę ir tą jausmą. Jo paveikslai parodo tą buvimą, kuris kyla iš gilesnio, tarkime, estetinio lauko, kaip pasakytų Algis Mickūnas, arba tam tikro lauko, kuris lieka nematomas, nors tu esi jo viduje.

Taigi, kas tampa matoma? Pats atsiradimas. Jo unikalūs paveikslai iš esmės tai perteikia. Kaip kažkas tampa matoma, atsiranda iš nematomumo. Gilesnė  dimensija ir kaip dalykai iškyla iš to, kas nėra dar griežtai atskirta.

Jo paveikslai nėra kaip kubistų, bet jų nevienareikšmiškumas taip pat nuveda jus į to nematomo lauko vidų. Taigi, jūs galite matyti tą sąveiką arba kaitą tarp buvimo ir nebuvimo.

Pavyzdžiui, jo paveikslas „Naktis“. Ten nėra dalyko, kuris vadintųsi naktis. Naktis neturi spalvos. Yra tamsa. Visur tvyranti tamsa. Tamsa atsiranda, bet ji nėra apčiuopiamas daiktas. Tai yra visatos grožis. Jūs esate toje dimensijoje. Esate jos apsupti. Ir sujaudinti.

Jūs pabrėžėte, kad manote, jog M. K. Čiurlionis yra daugiau nei lietuvių menininkas…

Kai galvoju apie patį Čiurlionį, jo biografiją, žinoma, jis laikomas lietuviškosios dvasios, lietuvių tautos atstovu Nr. 1. Tačiau jis negali būti redukuojamas į buvimą tik lietuviu. Pavyzdžiui, aš esu ne lietuvis. Visai neseniai aš neturėjau jokio supratimo apie Čiurlionį, o dabar labai giliai jį jaučiu. Man jo individualumas ir mano paties kažkaip susikerta tam tikrame universalume, kuris nėra bemat akivaizdus.

Mes galim tiesiog galvoti, kad, gerai, Čiurlionis yra Lietuvos nacionalinis didvyris, didžiausias šios tautos menininkas. Jis iškyla iš Lietuvos kraštovaizdžio, iš Druskininkų, Raigardo slėnio, kurį jis tapė. Aš jį aplankiau, nes tiesiog norėjau pats jį patirti todėl, kad Čiurlionis atskleidė kažką, kas nėra tik fizinis kraštovaizdis. Tai tam tikras estetinis laukas ar net dvasinis laukas.

M. K. Čiurlionis yra labai subtilus, tik jam vienam prieinamos technikos dėka jis atskleidžia sąveiką tarp buvimo ir nebuvimo. Taigi, jis, mano terminais kalbant, atskleidžia tą nevienareikšmiškumą. Jo menas nėra tiesiog piešinys arba peizažas, jame nėra griežtų loginių skirčių. Vietoj to jis kuria tos žaidimo/kaitos tarp nebuvimo ir buvimo logiką. Ir čia yra tas nevienareikšmiškumas. 

Tačiau jis yra ne tik iš Lietuvos, mes negalime jo redukuoti į tai, kad jis yra tik lietuvis. Jis yra kilęs iš regiono, tam tikros lokalios visatos. Jis daug keliavo. Savo laiku jis iškilo iš kosmopolitinio pasaulio ir už tų dabartinių nacionalinių Lietuvos sienų. Žinoma, jis yra labai stipriai tapatinamas su lietuviškomis  šaknimis, tačiau ta lietuviška tapatybė yra regioninių ir kosmopolitinių pasaulių, socialinių, kultūrinių ir istorinių, matricos rezultatas.

Tačiau Čiurlionio ir jūsų dabartinės akademinės pareigos Vytauto Kavolio institute nėra vienintelis Jūsų ryšys su Lietuva?

Mano žmona yra iš Lietuvos. Susipažinome akademinėje konferencijoje Porto mieste  Portugalijoje. Apie Lietuvą tada dar nedaug žinojau, išskyrus Arvydą Sabonį ir filosofą Emanuelį Leviną.

Po to, kai susituokėme, mes pradėjome lankytis Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą. Galiausiai, praleidę beveik dešimtmetį Abu Dabyje, mes nusprendėme, kad atėjo laikas naujai pradžiai,  naujam gyvenimo skyriui. Sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie Vytauto Kavolio instituto praėjusią vasarą, tada ir persikėlėme čia gyventi.

Kaip jaučiatės Lietuvoje?

Aš jaučiuosi nuostabiai. Man tikrai patinka būti Lietuvoje. Aš esu miesto vaikas, užaugau ir gyvenau dideliuose miestuose ir šiek tiek nuo jų pavargau. Vilnius – puikus derinys: gali gyventi gamtos apsuptyje ir tuo pat metu turėti greitą prieigą prie visų miesto patogumų: kultūros, įstaigų ir t. t.

Taigi, tai labai gera aplinka man, nes čia yra ramybė ir tyla, o iki senamiesčio ar už miesto galite nuvykti vos per 10–15 minučių. Ir man patogu keliauti į savo gimtąją Turkiją. Norėtume ir toliau gyventi Lietuvoje, tikimės, kad aplinkybės bus tam palankios.

***

Turkų kilmės filosofas Dr. Şevket Benhür Oral yra Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto profesorius,  šiuo metu taip pat prisidedantis prie V. Kavolio instituto vykdomo Universitetų ekscelencijos iniciatyvos projekto (SOCMTEP) veiklų. Jis apgynė švietimo filosofijos mokslų daktaro disertaciją Ajovos valstybiniame universitete (JAV). Dirbo Ozyegin universitete Stambule ir TED universitete Ankaroje, Turkijoje bei Khalifa universitete Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Related Post

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *