1996 metais juos filmavusią kamerą korubai palaikė ginklu. Praėjus beveik trims dešimtmečiams, Amazonės bendruomenės nariai jau kelia kitą klausimą – kas ir kokiomis sąlygomis gali naudoti jų atvaizdus. Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomoje dokumentikoje „Amazomanija“ susitinka du tos pačios ekspedicijos pasakojimai: ją fiksavusio švedų kūrėjo ir žmonių, į kurių gyvenimą jis atvyko su kamera.
Nathano Grossmano filmas prasideda archyvine medžiaga. 1996-ųjų rudenį Brazilijos pareigūnas ir švedų žurnalistas bei kino kūrėjas Erlingas Söderströmas leidžiasi į Amazonės džiungles užmegzti kontakto su izoliuotai gyvenančia korubų bendruomene. Ekspedicija vyksta aštrėjančių konfliktų dėl žemės aplinkybėmis. Vėliau parsivežti kadrai sulaukia tarptautinio dėmesio, o iš jų sukurtas filmas – apdovanojimų.
Ekrane atsiveria kasdienybė, kurioje nėra parduotuvių, atsiskaitymų pinigais ir įprastos priklausomybės nuo perkamų daiktų. Maisto, medžiagų ir priemonių bendruomenės nariai randa savo aplinkoje, o reikalingus daiktus pasigamina patys. Archyvinėje medžiagoje matyti jų gebėjimai naudotis miško ištekliais ir žinios, leidžiančios čia gyventi.
Tačiau susitikimą su atvykėliais lydi baimė. Korubų pokalbiuose baltieji siejami su žudymo grėsme. Tai, ką ekspedicijos dalyviai fiksuoja kaip išskirtinį susitikimą, prieš kamerą atsidūrę žmonės patiria nežinodami nei jos paskirties, nei to, kur vėliau bus rodomi jų atvaizdai.
Tie patys kadrai, kitas pasakojimas
„Amazomanijoje“ prie senosios medžiagos grįžtama ją suskaitmeninus ir išvertus korubų pokalbius. Vertimas atskleidžia, kiek mažai pirmojo susitikimo metu abi pusės suprato viena kitą: bendruomenės nariai manė, kad į juos nukreipta kamera yra ginklas.
Filmo pirmąją dalį sudaro ekspedicijos archyvas, o antrojoje stebima E. Söderströmo kelionė atgal. Prie jo prisijungęs N. Grossmanas filmuoja jau patį ankstesnės istorijos pasakotoją ir jo susitikimus su korubais.
Kino industrijos leidiniui „Business Doc Europe“ režisierius pasakojo gavęs prieigą prie plataus E. Söderströmo archyvo, kuriame buvo ir anksčiau nenaudotos, nesuskaitmenintos medžiagos. Susitarimas jam suteikė kūrybinę laisvę savarankiškai pasakoti šią istoriją.
„Tai mano filmas ir mano požiūris“, – pabrėžė N. Grossmanas, kalbėdamas apie archyvą ir jį sukūrusio žmogaus vaidmenį naujojoje dokumentikoje.
Sugrįžimas su kitokiu sutikimu
Į Amazonę E. Söderströmas sugrįžta 2023 metais – praėjus 27 metams nuo pirmosios ekspedicijos. Per tą laiką bendruomenės ryšiai su atvykėliais jau pasikeitę, o pats sugrįžimas nesiklosto taip, kaip tikėtasi. Korubai nori pateikti savąją įvykių versiją.
Susitikimuose kyla konfliktas dėl filmavimo ir ankstesnių atvaizdų naudojimo. Bendruomenės nariai reikalauja pinigų bendruomenei ir teisės spręsti, kaip pasakojama jų istorija. Kadaise užfiksuoti jų gyvenimo vaizdai keliavo po pasaulį, tačiau patys filmuoti žmonės nebuvo sutikę su tokiu jų naudojimu.
Ankstyvuosiuose kadruose matytą pinigų nenaudojančią kasdienybę keičia pokalbiai apie atlygį. Korubai kalba apie savo atvaizdą, jo vertę ir bendruomenės interesus. E. Söderströmą pasitinka žmonės, norintys derėtis dėl sąlygų, kuriomis atvykėliai gali juos filmuoti.
Pasak N. Grossmano, dabartinis bendravimas su korubais gerokai skiriasi nuo ankstesnio: atvykstantieji pristato savo ketinimus, o bendruomenė tiesiogiai derasi su žurnalistais ir turistais. Režisierius taip pat pasakojo, kad kuriant „Amazomaniją“ korubai norėjo bendradarbiauti, o baigiamajame montažo etape dalyvavo bendruomenės atstovai.
Korubų bendruomenė ir Takvanas Vakwë įtraukti į filmo vykdomųjų prodiuserių sąrašą.
„Amazomanija“ – 2026 metų Švedijos, Danijos ir Prancūzijos dokumentinis filmas. Jis pelnė geriausio filmo apdovanojimą „DocsBarcelona“ festivalyje ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą „CPH“. „Nepatogaus kino“ programoje nurodyta 93 minučių trukmė, lietuviški ir angliški subtitrai. Filmą galima žiūrėti ir festivalio internetinėje kino salėje.