Nors esu nemažai keliavusi, apie Čerčilį Kanados šiaurėje iki dokumentinio filmo „Meškos problema“ nebuvau girdėjusi. Pasirodo, ši vieta neatsiejama nuo baltųjų lokių – jų migracijos kelias tūkstančius metų driekiasi per Hadsono įlankos pakrantes, o šiandien gyvūnų ir žmonių pasauliai čia susiduria tiesiogine prasme.
Gabrielos Osio Vanden ir Jacko Weismano 86 minučių dokumentika, rodoma šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje, nėra vien gražių baltųjų lokių vaizdų rinkinys. Filmas pasakoja apie gerokai sudėtingesnį santykį – žmones, kurie šalia šių plėšrūnų gyvena, juos stebi, saugosi, medžioja, o kartu mėgina nustatyti ribas, kuriose galėtų išsitekti abi pusės.
Man filmas pirmiausia tapo nauja patirtimi apie pasaulį, apie kurį iki šiol beveik nieko nežinojau.
Čerčilyje baltasis lokys nėra tik įspūdingas gyvūnas, kurį turistai atvyksta nufotografuoti. Vietos žmonėms jis gali tapti labai realia grėsme. Filme matome lokių stebėtojus, kurie dieną ir naktį seka prie gyvenamųjų vietovių priartėjančius gyvūnus ir saugo žmones. Greta oficialių taisyklių gyvuoja ir vietinių pasakojimai, iš kartos į kartą perduodamos žinios bei savos teorijos, kada ir kodėl lokys gali pulti žmogų.
Įdomi ir medžioklės tema. Kadaise baltieji lokiai čia buvo medžiojami gerokai laisviau, o dabar jų medžioklė kontroliuojama. Filme pasakojama apie sistemą, kai norinčių ir teisę medžioti turinčių žmonių yra daugiau nei leidžiamo sumedžioti laimikio, todėl galimybę lemia burtai. Sumedžiojus gyvūną, neužtenka vien apie tai pranešti – tarnyboms pateikiami biologiniai mėginiai ir duomenys, tarp jų filme minimi kraujo mėginiai bei informacija apie gyvūno riebalus. Šios detalės leidžia iš arti pamatyti pasaulį, apie kurio egzistavimą daugelis mūsų nė nesusimąstome.
Tačiau „Meškos problema“ nėra vien pasakojimas apie lokių medžioklę. Filmo centre – daug platesnis klausimas: kas nutinka, kai žmogaus ir laukinio gyvūno teritorija tampa ta pati?
Klimato kaita šį konfliktą tik stiprina. Hadsono įlankoje ledas susidaro vėliau, todėl lokiai ilgiau lieka sausumoje ir jų keliai vis dažniau kertasi su žmonių gyvenamomis vietomis. Festivalio pristatyme labai taikliai klausiama: kam iš tiesų priklauso ši žemė – lokiams, inuitams ar šiandien čia gyvenantiems žmonėms?
Ir čia atsiranda dar viena filmo pusė. Mes, gyvenantys už tūkstančių kilometrų, baltąjį lokį dažniausiai matome kaip klimato kaitos simbolį – gražų, pažeidžiamą gyvūną, kurį būtina išsaugoti. Visai kitaip jį mato žmogus, kurio namų kieme toks „simbolis“ gali pasirodyti bet kurią naktį.
Todėl man „Meškos problema“ įdomiausia ne tuo, kad siūlytų pasirinkti, kieno pusėje būti. Ji parodo, kad gamtosauga nėra tokia paprasta, kai ją tenka derinti su žmonių saugumu, vietinių bendruomenių tradicijomis ir tūkstančius metų egzistuojančiais gyvūnų migracijos keliais.
Po filmo Čerčilis man jau nebėra nežinomas taškas Kanados žemėlapyje. O baltasis lokys – nebe vien gyvūnas iš įspūdingų Arkties fotografijų.
Kartais dokumentinis kinas tam ir reikalingas – kad pusantros valandos praleistum pasaulyje, apie kurį vakar dar nežinojai beveik nieko.