„Kabulas tarp maldų“ yra vienas tų „Nepatogaus kino“ filmų, kuriems festivalio pavadinimas tinka tiesiogine prasme. Nepatogu ne vien tai, ką matai ekrane. Nepatogu ir tai, ką pradedi galvoti žiūrėdamas. Dar nepatogiau – tas mintis pasakyti garsiai.
23-ejų Samimas yra Talibano kovotojas. Jis meldžiasi, dirba, rūpinasi artimaisiais, sprendžia kasdienes problemas, nori gerai atrodyti, važinėja motociklu. Kitaip tariant, režisierius Aboozaras Aminis leidžia pamatyti ne beveidį radikalą, o žmogų. Būtent to jis ir siekė – pats režisierius yra sakęs, kad norėjo peržengti paprastą pasmerkimo reakciją ir pažvelgti į savo herojų kaip į individą.
Tačiau čia ir prasideda didžiausias filmo nepatogumas.
Tas pats jaunas vyras kalba apie kankinio mirtį, svajoja apie savižudišką išpuolį ir šariato įsigalėjimą. Recenzijose taip pat atkreipiamas dėmesys į šį keistą kontrastą: Samimas gali kalbėti apie gerumą žmonėms, o greta – apie kankinystę ir savižudišką misiją.
Ir žiūrovas atsiduria labai nepatogioje vietoje. Kiek tokį žmogų turime stengtis suprasti, nes jis užaugo kare, kitoje kultūroje ir visiškai kitokioje aplinkoje? O nuo kurios vietos supratimas pradeda virsti pavojingų idėjų pateisinimu?
Vienas mano bičiulis yra pasakęs gana provokuojančią frazę: europietiška tolerancija kartais tampa panaši į ligą. Po šio filmo prisiminiau būtent ją. Ne todėl, kad tolerancija savaime būtų blogis. Priešingai. Bet ar tolerancija reiškia, kad turime bijoti įvardyti tai, kas mums atrodo nepriimtina?
Čia svarbu atskirti du dalykus, kuriuos labai lengva suplakti – islamą ir radikalią islamistinę ideologiją. Koranas nėra paprasta instrukcija „žudyti netikinčiuosius ir už tai patekti į rojų“. Jame yra su konkrečiais istoriniais konfliktais siejamų kovos eilučių, tačiau jų interpretacija islamo tradicijoje nėra vienoda, o didžiulė dalis musulmonų jų nelaiko visuotiniu įsakymu žudyti kitatikius. Todėl Talibano ideologijos negalima automatiškai prilyginti visam islamui. Kita vertus, filmas parodo, kaip religinė kalba ir pažadas apie pomirtinį atlygį gali tapti radikalizacijos priemone.
Ir štai čia „Kabulas tarp maldų“ man pasidaro aktualus ne tik kaip filmas apie tolimą Afganistaną.
Europoje, taip pat ir Lietuvoje, vis dažniau diskutuojame apie imigraciją, skirtingų kultūrų sambūvį, integraciją ir jos ribas. Šiose diskusijose labai lengva nukrypti į vieną iš dviejų kraštutinumų: kiekvieną atvykėlį pradėti vertinti kaip potencialią grėsmę arba, priešingai, bet kokį klausimą apie integracijos problemas iš karto paskelbti netolerancija.
Man įdomesnis trečias kelias – tikrinti.
Neseniai teko išgirsti iš Drezdeno atvykusių žmonių pasakojimų apie smurtinius nusikaltimus, seksualinę prievartą ir baimę kai kuriose miesto vietose vakarais. Pirma reakcija galėtų būti paprasta: gal tai vyresnių žmonių baimės, subjektyvūs įspūdžiai ar pavienės istorijos? Bet žurnalisto reakcija turėtų būti kita – pažiūrėkime į faktus.
Ir faktai pasirodo esantys gerokai sudėtingesni už vieną patogų atsakymą. Oficialioje Drezdeno policijos 2025 m. statistikoje bendras registruotų nusikaltimų skaičius sumažėjo iki 42 735 – tai vienas žemiausių rodiklių per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau tuo pat metu pavojingų ir sunkių kūno sužalojimų užregistruota 1 333 – daugiausia per dešimt metų; registruoti 119 išžaginimo, seksualinės prievartos ir sunkių seksualinių išpuolių atvejų, palyginti su 95 metais anksčiau. Policija taip pat nurodo, kad tarp nustatytų įtariamųjų dėl smurtinių nusikaltimų 50,6 proc. buvo ne Vokietijos piliečiai.
Šie skaičiai savaime nepasako, kad dėl nusikalstamumo „kalti migrantai“. Pilietybė nėra tas pats, kas migracijos statusas, o įtariamasis nėra nuteistasis. Jie taip pat nepatvirtina teiginio, kad Drezdeno gyventojai apskritai bijo vakarais išeiti į gatves. Tačiau jie rodo kitą svarbų dalyką: klausimus kelti galima ir reikia. O tada juos tikrinti, o ne iš anksto nuspręsti, koks atsakymas politiškai ar socialiai patogiausias.
Gal būtent toks galėtų būti dar vienas „nepatogus kinas“ – ne apie Afganistaną, o apie Europą. Apie tai, kas iš tiesų vyksta miestuose, priėmusiuose daug skirtingų kultūrų žmonių. Be išankstinės tezės, kad migracija yra blogis. Bet ir be išankstinės pareigos įrodyti, kad problemų nėra.
Aboozaro Aminio filmas man paliko vieną labai paprastą, bet nemalonų klausimą: ar žmogaus supratimas būtinai reiškia jo įsitikinimų priėmimą?
Manau, kad ne.
Galime matyti Samimo žmogiškumą, jo jaunystę, šeimą, abejones ir aplinką, kurioje jis užaugo. Tačiau kartu galime pasakyti, kad svajonė nužudyti kitus žmones ir mirti kartu su jais nėra kultūrinis savitumas, kurį privalome toleruoti.
Ir gal tikroji tolerancija prasideda būtent ten – kai sugebame gerbti žmogų, tačiau neprarandame drąsos vertinti jo idėjų.
Nojus Grudis