Vaikystė, paauglystė ir jaunystė eina viena po kitos, tačiau tarp jų kartais atsiveria didžiulė psichologinė properša. Dar vakar atrodė, kad mokyklos draugai, kartu leidžiamos dienos ir net prisiekinėjimai apie amžiną draugystę yra visas pasaulis. O paskui gyvenimas tą pasaulį išardo greičiau, nei spėjame pastebėti.
Būtent apie tai privertė galvoti Dano Jako trumpametražis filmas „Sveiki sugrįžę!“. Artėjant šventėms režisierius grįžta į vietą, kurioje užaugo, susitinka su vaikystės draugu, aplanko pažįstamas vietas, prisimena šeimos istorijas. Tačiau sugrįžimas nėra vien nostalgiškas pasivaikščiojimas po praeitį. Pažįstama aplinka likusi, tačiau santykis su ja jau kitas.
Tą pačią dieną, dar prieš filmo peržiūrą, teko pajusti, kokia ypatinga bendrystė sieja žmones, kurie dar mokosi arba jau baigė mokyklą, tačiau nėra pasirinkę savo gyvenimo kelio. Atsakomybės dar palyginti nedaug, laikas su draugais atrodo beveik neišsenkantis, bet kartu jau atsiranda pirmasis noras užsidirbti, turėti kažką savo, tapti savarankiškam.
Ir tada viskas ima keistis.
Tie patys draugai, kurie kažkada galėjo prisiekti vienas kitam kraujo brolystę, išsiskirsto. Vienas išvažiuoja studijuoti, kitas – į užsienį, trečias – į kariuomenę. Kažkas sukuria šeimą, kažkas pradeda karjerą, o kažkieno gyvenimas pasisuka gerokai sudėtingesne kryptimi. Žmonės, kadaise gyvenę beveik vienodą gyvenimą, per kelerius metus sukaupia visiškai skirtingas patirtis.
Kas juos sies po dešimties ar dvidešimties metų? Ar užtenka bendros vaikystės, kad žmonės ir toliau jaustųsi artimi?
„Sveiki sugrįžę!“ įdomus tuo, kad į šiuos klausimus nereikalauja vienareikšmio atsakymo. Sugrįžimas į vaikystės vietas savaime nesugrąžina vaikystės. Galima atsistoti toje pačioje gatvėje, susitikti tą patį žmogų ir prisiminti tą pačią istoriją, tačiau pats jau esi kitas.
Gal todėl filmo pavadinime esantis „sugrįžę“ skamba šiek tiek dviprasmiškai. Fiziškai sugrįžti galima. Tačiau ar iš tiesų galima sugrįžti į laiką, kai draugystei nereikėjo kalendorių, susitarimų ir pastangų, o didžiausias rūpestis buvo sugalvoti, ką šiandien veikti?
Į festivalio „Nepatogus kinas“ programą įtrauktas Dano Jako 11 minučių filmas palieka paprastą, bet ilgai lydintį klausimą: ar mus su vaikystės draugais sieja patys žmonės, ar prisiminimas apie tai, kokie buvome tada, kai dar visi gyvenome tame pačiame pasaulyje?