Kaune prasidėjo kino festivalis „Kino pavasaris“. „Forum Cinemas“ ekranuose festivalio filmai bus rodomi dvi savaites, o pirmąjį vakarą žiūrovai galėjo išvysti ne vieną stiprų pasakojimą apie žmogaus vidinę kovą. Tarp jų – filmai „Driskiai“ ir „Oslas, rugpjūčio 31-oji“, kuriuos vienija jautri ir nerami tema: priklausomybės bei bandymas sugrįžti į gyvenimą po jos.
Abu filmai leidžia žvilgtelėti į trapų sveikstančio žmogaus pasaulį. Sveikimo kelyje jis tarsi vaikšto plona riba – kiekviena diena tampa išbandymu, o kartais atrodo, kad tam, jog nepalūžtų, reikėtų nuolatinės, kone visą parą trunkančios priežiūros. Ilgą laiką kentę artimųjų paslydimus ir nusivylimus, šeimos nariai dažnai jau nebetiki net tada, kai žmogus bando keistis. Kartais jis mintyse palaidojamas dar būdamas gyvas. Tuomet kyla sunkūs klausimai: ar įmanoma tokiam žmogui padėti? Ir ar jis pats dar gali padėti sau?
Vienas iš pirmojo vakaro filmų – norvegų režisieriaus Joachimo Triero drama „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011). Filmo herojus Andersas baigia gydymo kursą priklausomybių reabilitacijos centre ir gauna 24 valandas išvykti į Oslą – į darbo pokalbį ir, galbūt, į naują gyvenimą. Tačiau vasaros pabaigos šviesos nutviekstas miestas jam tampa ir praeities klystkelių žemėlapiu. Susitikimai su senais draugais, šeima ir buvusiomis meilėmis tik dar labiau išryškina prarasto laiko svorį bei svetimumo jausmą.
Režisierius vengia pigių filmų apie priklausomybę klišių ir dėmesį sutelkia į psichologines gijimo pasekmes – gėdą, nuobodulį, vienatvę ir skaudų suvokimą, kiek gyvenimo jau prabėgo. Kamera fiksuoja šviesą kavinės lange ar tolimą vakarėlio garsą taip, lyg pats miestas būtų tylus šios istorijos liudytojas. „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ dažnai laikomas viena skaudžiausių Triero vadinamosios Oslo trilogijos dalių – intelektualiu, bet emociškai triuškinančiu šiuolaikinio skandinaviško kino kūriniu.
Festivalio programoje pristatytas ir filmas „Driskiai“, pasakojantis apie jauną vyrą Maiką, ilgus metus gyvenusį Londono gatvėse. Priklausomybės, smurto protrūkiai ir nusikaltimai jį atveda už grotų. Išėjęs į laisvę jis bando pradėti iš naujo: randa darbą, klausosi motyvacinių įrašų, kuria naujus santykius. Tačiau atsistoti ant kojų nėra paprasta – praeities demonai ir visuomenės abejingumas nuolat grasina sugriauti trapų žmogaus, neturinčio tvirtų pamatų, balansą.