Varžteliai, sugedę laikrodžiai, šachmatų figūros, senų baldų detalės, stiklo šukės, verpimo ratelių fragmentai – iš pirmo žvilgsnio tai tik atsitiktiniai daiktai. Tačiau bene žinomiausio asambliažų kūrėjo Lietuvoje Liutauro Šuto rankose jie tampa meninių sumanymų dalimi.
Įkvėpimas iš toli
Pastarąjį dešimtmetį iš nebenaudojamų, niekam nebereikalingų objektų gimusius darbus autorius ketvirtadienio vakarą pristatė Kauno senamiesčio galerijoje „Spalvų paslaptys“ atidarytoje parodoje. Čia lankytojai galėjo išvysti daugiau nei šimtą asambliažų ir tapybos kūrinių.
Tai – didžiausia iki šiol menininko surengta paroda, tapusi svarbiu įvykiu tiek jam pačiam, tiek jo kūrybos gerbėjams: ekspozicija tarsi apibendrino vieną kūrybinį etapą, atskleidžiantį autoriaus apmąstymus apie pasaulio sandarą, visatos dėsnius, gėrio ir blogio santykį, gyvybės ir mirties temas.
„Tapyba ir asambliažai man yra tarsi dvi to paties reiškinio pusės. Ilgą laiką savo santykį su aplinka perteikdavau realistiškuose paveiksluose. Tačiau kuo daugiau dirbtuvėse atsirasdavo asambliažų, tuo labiau keitėsi ir mano tapyba – ji tapo artimesnė, abstraktesnė. Šiandien jaučiu, kad pradedu naują kelią, kuriame noriu gilintis į aiškesnes, konkretesnes temas“, – sako L. Šutas.
Mintis kurti asambliažus L. Šutui gimė viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gyvendamas Niujorke jis vienoje parodoje išvydo garsios menininkės darbus, kuriuose buitiniai, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi daiktai virto savarankiška menine kalba. Šis susitikimas su asambliažo tradicija tapo lūžio tašku, nors idėją menininkas dar keletą metų brandino tyliai, neskubėdamas jos realizuoti.
Praverčia kiaušinių pakuotės
Grįžęs į Lietuvą, pirmąjį asambliažą jis sukūrė iš seneliui priklausiusių daiktų. Būtent šis kūrinys šiandien eksponuojamas parodoje ir laikomas simboline pradžia – darbu, kuriame susipynė asmeninė atmintis, šeimos istorija ir naujai atrasta meninė kryptis. Nuo to laiko asambliažas tapo neatsiejama L. Šuto kūrybos dalimi.
„Mano senelis iš motinos pusės buvo aistringas žvejys. Todėl jam priklausiusių žvejybos įrankių detalės – blizgės, kabliukai, dominuoja pirmajame mano asambliaže“, – pasakoja autorius.
Kiekvienam kūriniui L. Šutas taiko savitas technologijas, autorinę techniką. Kai kuriems darbams jis naudoja specialią masę, gaminamą iš perdirbtų kiaušinių pakuočių, sumaišytų su paties sugalvotais komponentais. Iš šios medžiagos formuojamos detalės, kurios vėliau tampa kūrinio struktūros dalimi. Vis dėlto pats procesas retai būna greitas – vienas darbas gali gimti kelis mėnesius. Menininkas leidžia mintims „susigulėti“, nuolat grįžta prie kūrinio, kartais papildydamas jį naujais elementais, o kartais – atsisakydamas jau įdėtų.
Be chaoso
Įvaldžius savitą techniką, L. Šuto darbais netruko susidomėti ir užsienio meno kolekcininkai. Asambliažai jau iškeliavo į Vokietiją, Turkiją, Angliją.
Ilgą laiką Kauno meno lauke L. Šutas buvo žinomas kaip tapytojas, tačiau šiandien didžiąją jo kūrybos dalį užima būtent asambliažas – Lietuvoje vis dar reta, bet pamažu vis daugiau susidomėjimo sulaukianti dailės kryptis. Tai trijų dimensijų kūriniai, kuriuose daiktai tampa savarankiška minties forma.
Menininko asambliažai dažnai persmelkti asmeninių istorijų. Vienuose darbuose atsispindi šeimos atmintis, kituose – socialinės ar net geopolitinės temos. Tačiau visus juos jungia ramus, neagresyvus santykis su pasauliu, filosofinis žvilgsnis į laiką, atmintį ir žmogaus buvimą. Dėl šios priežasties L. Šuto kūriniai neretai paliekami be aiškaus pavadinimo – žiūrovui siūloma pačiam atrasti jų reikšmes.
„Kai pasaulyje aplink tiek daug chaoso, Liutauro darbai tarsi nuramina, nes jo juose nėra“, – autorių pasveikinti atėjusių svečių įspūdį apibendrino renginių vedėjas Andrius Burba.
Puskibiris mažmožių
Tarp lankytojų buvo pasaulyje ne vieną apdovanojimą už savo darbą pelnęs dizaineris Kęstutis Lekeckas, rašytoja Jovita Mazina, tapytoja ir vizažistė Gintė Ramutytė, grupės „16 Hz“ narys Petras Jucevičius, poetė ir papuošalų kūrėja Iveta Norbutaitė, autorine technika kurianti dizainerė Rigonda Užpalevičienė, modelis Neringa Mažeikienė, koncertinį turą šįmet įvairiuose miestuose rengiantis ir šį sekmadienį Linksmakalnyje koncertuosiantis grupės „Belkanto“ narys Donatas Augys, didžėjus Darius Noid, medalių kūrėja Irina My My ir kiti.
Režisierius ir aktorius Darius Armanavičius pasakojo L. Šuto darbuose matąs įkvėpimą ir gyvas scenografijas. Anot jo, tai tarsi sustabdytos spektaklių akimirkos, kurias gali pritaikyti realiame teatre ir analizuoti valandomis.
„Su neįprastu dailės būdu būtų naudinga susipažinti miesto moksleiviams. Tai ne vienam padėtų atrasti savo kelią ir praplėstų suvokimą apie tvarumą“, – neabejoja D. Armanavičius.
Kad iš nebenaudojamų daiktų kolega perteikia kruopščiai apmąstytas idėjas, pritarė ir dailininkas, stiklo plastikos kūrėjas Arūnas Aleksandras Daugėla.
„Liutauro mene yra tiek smulkių detalių, kad aš, apžiūrinėdamas eksponatus, niekaip negalėjau rasti tų mažmožių, kurių jam padovanojau net puskibirį“, – šmaikštavo kūrėjas.
Daug metų parodos kaltininką pažįstantis skulptorius patikino – L. Šutas yra vienas atkakliausių kūrėjų, besivadovaujantis savo idėja, reikalaujančia daug atidaus darbo.
