Lenkijoje gyvenantis iš Indijos kilęs režisierius Arjun Talwar filme „Laiškai iš Vilkų gatvės“ (Letters from Wilcza Street, 2025), rodomame festivalyje „Nepatogus kinas“, pasitelkia autobiografišką pasakojimą, kad tyrinėtų vieną iš aktualiausių šių dienų temų – pritapimą ir svetimumą, žmogaus pastangas įsišaknyti ten, kur žemė iš pradžių atrodo svetima.
Filmo pradžia paprasta, beveik kasdieniška: Vilkų gatvė Varšuvos centre, kur režisierius dabar gyvena. Tačiau iš šios mažos erdvės jis kuria visos šalies metaforą. „Kiekviena gatvė turėtų turėti savo metraštininką, – sako herojus, – nes mažos istorijos atspindi visos šalies esmę.“ Tai vienas gražiausių filmo leitmotyvų – iš smulkmenų, kasdienių pokalbių, kiemo vaizdų, praeivių istorijų gimsta Lenkijos – o kartu ir mūsų visų – koloritinis portretas.
Tačiau už šios šviesios dokumentikos linijos slypi gilesnis klausimas – kiek ilgai žmogus lieka „kitataučiu“? Arjunas prisimena: „Jei romo Oskaro ir jo šeimynos nepriėmė šimtmečius, kiek man tai užtruks?“ Šis retorinis klausimas suskamba ironiškai, bet kartu skausmingai atvirai – jis atspindi imigranto patirtį, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo lokali, bet iš tiesų universali.
Filme nuolat susiduria dvi linijos: pritapimo – noras būti suprastam, priimtam, atrasti vietą tarp „vietinių“;
besikeičiančios visuomenės – Lenkijos (ir visos Rytų Europos) uždarumo, kur, kaip sako herojus, „dabar žmogus žmogui vilkas“.
Talwaras žvelgia su švelnia ironija ir saviironija – jis ne piktinasi, o bando suprasti. Kartu su drauge Mo, dar viena imigrante ir kino kūrėja, jis filmuoja Vilkų gatvės gyventojus: charizmatiškus, šiltus, keistus, kartais prieštaringus. Per jų likimus atskleidžia, kad žmonės visur panašūs – jie bijo vienatvės, trokšta ryšio ir nori būti išgirsti.
„Laiškai iš Vilkų gatvės“ – tai dokumentinis laiškas pasauliui, primenantis, kad kiekvienas miestas, kiekviena gatvė, kiekvienas žmogus slepia daugiau istorijų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. O emigrantas čia – ne svetimšalis, o metraštininkas, rašantis apie mus visus.