Daugelis žmonių, ypač moksleiviai, atsiveria kūrybiškoje aplinkoje, kurioje jie atranda laisvę, saugumą ir drąsą kalbėti. Vieną tokią erdvę, atvirą įvairaus amžiaus vaikams ir suaugusiems, puoselėja doc. Rita Juodelienė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos scenos ir viešosios kalbos dėstytoja bei Vilniaus kolegijos lektorė. Ji vadovauja VšĮ „Gal Meno?“ studijai, įkurtai atliepti jaunų žmonių poreikį mokytis savarankiškai mąstyti ir suprasti tiek realybę, tiek mene pateikiamas tikrovės formas.
„Šiandieniniai vaikai dažnai yra emociškai užspausti namuose, o neretai traumuojami mokyklose“, – teigia dvidešimt penkių metų darbo patirtį turinti doc. R. Juodelienė.
Anot pašnekovės, sceninio ugdymo užsiėmimai padeda jiems atsipalaiduoti, išlaisvinti kūrybiškumą, vaizduotę, savastį, pajusti saugumą ir atrasti savo autentišką balsą.
Artėjant naujiems mokslo metams, docentė dalijasi ne tik savo įžvalgomis apie švietimo sistemą, bet ir pastebėjimais apie vaikus, kurie turi ką pasakyti, tačiau dar nesiryžta – ir kaip meninės praktikos suteikia jiems drąsos tai padaryti.
– Kas paskatino jus įkurti studiją „Gal Meno?“?
Tai gimė natūraliai – iš asmeninės patirties ir iš aplinkinių poreikio. Ilgus metus dirbdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus kolegijoje, pastebėjau: studentai bijo kalbėti nuo savęs. Kai paprašydavau perskaityti mylimą eilėraštį ir paklausdavau, kodėl jis jiems svarbus, kodėl nori perskaityti būtent jį auditorijai, atsakyme dominuodavo tokie žodžiai, kaip „subjektas, objektas“. Tai mane sukrėtė. Aš ne kartą klausiau: „O ką tai reiškia tau? Kur tu pats?“. Paraginau kalbėti nuo savęs. Ir supratau – mūsų mokyklose vaikai nemokomi būti savimi. Jie auga pagal šabloną, pagal kažkokius sukurtus rėmus, kurių peržengti nevalia – turbūt todėl jie ir bijo būti laisvi.
– Ar turite pavyzdžių, kaip užsiėmimai keičia jų lankytojus?
Buvo ypatinga situacija su mūsų studijos nare Elena. Pradžioje ji buvo labai uždara, nedrąsi, improvizacijose – susikausčiusi. Tačiau, pasitelkus kalbinius ir vaidybinius atpalaidavimo pratimus, Elena pamažu pradėjo pasitikėti savimi: pasijuto jaukiai, paleido vaizduotę, atvėrė savo balsą. Kartą gavau kvietimą dalyvauti renginyje Mokytojų namuose per Kalėdas. Pagalvojau: laikas leisti auklėtiniams pasireikšti. Paprašiau visų, tarp jų ir Elenos, pasirinkti eilėraščius. Iš pradžių ji labai bijojo: „Vadove, neisiu, negaliu, bijau“. Atsakiau: „Nebijok, tu nebūsi viena, aš stovėsiu šalia ir padėsiu“. Ir ji sutiko. Išėjo prieš auditoriją – ir… puikiai perskaitė eilėraštį. Jaudulio buvo daug, bet tas vienas žingsnis pakeitė labai daug: Elena sutvirtėjo, įgijo pasitikėjimo. Po šio mažo pasirodymo ji nugalėjo baimę ir susigrąžino tvirtą vidinį „aš“.
Nuo tada užsiėmimų metu Elena tapo visai kitokia – etiuduose, vaidybiniuose ir kalbiniuose improvizacijose ji tapo įdomi, kūrybiška, laisva. Visada įdomu ją stebėti – lauki, ką naujo pasiūlys šį kartą.
Ir panašių pavyzdžių – daugybė. Keičiasi ne tik mažiausieji, bet ir brandūs žmonės. Tereikia rasti kelią į jų vidų.
– Jaunoji karta dažnai kritikuojama dėl noro viską gauti be pastangų ir daugybės kitų dalykų. Ką pastebite jūs?
Visais laikais jaunoji karta buvo kritikuojama – ir, mano nuomone, dažnai nepelnytai. Skaudžiausia tai, kad per šią kritiką net nepagalvojame, kaip uždarome vaiką, įrėminame jį, slopiname jo vidinę laisvę. Paverčiame jį baugščiu. Mes, suaugusieji, iš dalies šiandien patys gyvename nuolatinėje baimėje – karo, pandemijos, didėjančių mokesčių, neužtikrinto saugumo jausmo dėl rytdienos, nuolatinių švietimo reformų, priverstinės būtinybės pirmauti ir konkuruoti.
Ar šiame kontekste pagalvojame apie vaikus, paauglius, gimnazistus – apie jų pojūčius, baimes, norus, svajones? Dažniausiai ne. Tik stebimės jaunimo tarpe augančiu savižudybių skaičiumi, jų priklausomybėmis, agresijos proveržiais, pašaipomis vieni kitiems. Bet ar paklausiame savęs, kodėl taip vyksta? Turbūt ne. Esame labiau užsiėmę savo rūpesčiais, savo baimėmis.
Taip, suprantu – turime prisitaikyti šiame greitai kintančiame pasaulyje, turime rūpintis šeima, daug dirbti, kad ją išlaikytume ir užtikrintume geras sąlygas. Atrodo, tam yra mokykla – ji pasirūpins mūsų vaikais. Bet čia klystame.
Labai dažnai girdžiu iš studentų ir kursantų, kad mokykla jiems primena košmarą. Nėra stabilumo: vienos taisyklės keičiamos kitomis, šiandien galioja viena metodika, rytoj – kita. Vaikai jaučiasi lyg nuolatiniame eksperimente. Jie praranda saugumo jausmą, kuris yra būtinas tam, kad augtų jų kūrybiškumas ir pasitikėjimas savimi.
Ar suvokiame, kokią žinutę siunčiame jaunimui? Mes kalbame apie sėkmę, reikalaujame rezultatų, bet ar paliekame erdvės žmogaus vidui – jausmui, vaizduotei, smalsumui?
Vaikas, kuris nuolat kritikuojamas ir spaudžiamas, pradeda gyventi ne kūrybiškai, o baimėje. Baimė – blogiausia mokytoja: ji uždaro, riboja, žudo iniciatyvą. Todėl, jei norime kurti visuomenę, kurioje jauni žmonės jaustųsi stiprūs, drąsūs ir atsakingi, turime keisti požiūrį: ne „kiek tu žinai“, o „ką tu galvoji, kaip jauti, ką gali sukurti“.
Gal laikas mažiau klausti: „Kodėl jaunimas toks?“, o daugiau – „Ką mes padarėme (ar nepadarėme), kad jie tokie yra?“.
„Gal meno?“ studijoje vaikai, kurdami etiudus, vaidybines ir kalbines improvizacijas, kalba apie tai, kuo gyvena šiandien. Jų pasakojamose istorijose dominuoja realus gyvenimo pasaulis: patiriamos pašaipos, mokytojų perteklinis savo dėstomo dalyko sureikšminimas, per didelis kontrolinių krūvis, nuovargis, nepasitikėjimas, baimė suklysti, baimė nesuspėti, kritika, nesantaika šeimoje, karinė tematika, agresija, žema savivertė. Skaudžiausia yra tai, kai dešimties metų vaikas sukuria trumpą etiudą, kuriame jis nori užmigti ir niekada neprabusti. Viena vertus – tai signalas apie didžiausias jo baimes, o kita vertus – apie egzistencinę vienatvę. Ir tuo pačiu – jame taip ryškiai dominuoja meilė gyvūnams, gėlėms, medžiams, tačiau retai – žmogui.
– Kodėl atsiranda tiek baimių?
Manau, kad nuo mažens vaikai per daug yra lyginami, skatinami konkuruoti. Dažnos šeimose ir mokykloje tariamos frazės: „ Tu turi būti geriausias.“ Tai veda ne į augimą, bet į perdegimą. O juk vaikai – ypač maži – yra grynuoliai, dar gyvenimo patirčių neįtakoti ir nesutepti, kupini vaizduotės. Kažkada dirbau vienoje mokykloje, vedžiau teatro pamokas, ir vienos jų metu daviau pirmaklasiams kūrybinę užduotį: „Įsivaizduokite, kad turite stebuklingą lazdelę. Ką norėtum pasaulyje pakeisti?“ vienas berniukas, pirmaklasis, vardu Vėjas, pasakė: „Aš panaikinčiau visus pasaulio pinigus. Gal tada dažniau matyčiau mamą ir tėtę.“ Dažnai prisimenu šį pasakymą, ir galvoju, ar ne čia glūdi vaikų, paauglių baimių, nepasitikėjimo, suaugusių savęs susvarbinimo atsakymas.
– Minėjote, kad studiją lanko ne tik vaikai, bet ir suaugusieji?
Taip. Vaikų grupėje susirenka įvairaus amžiaus mokiniai – nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Esant bendrai idėjai, amžiaus skirtumai ištirpsta: vaikai išmoksta klausytis, girdėti ir kalbėti. Jie atranda bendras idėjas ir drąsiai, kūrybiškai jas išsako per kalbines bei vaidybines improvizacijas.
Šiandien „Gal meno?“ studijos nariai dalyvauja įvairiuose renginiuose: tarptautiniame „Poezijos pavasario“ festivalyje, knygų pristatymuose, skaitovų konkursuose. Mūsų auditorija – labai įvairi: nuo kamerinių rajonų bibliotekų salių iki Valdovų rūmų Didžiosios renesanso salės. Koncertuojame prieš 400-500 klausytojų – tiek Valdovų rūmuose, tiek poezijos festivaliuose ir vasaros renginiuose. Keliaujame po visą Lietuvą – Skuodą, Telšius, Ukmergę, Prienus ir kt.
,,Gal meno?“ studijos suaugusiųjų grupės nariai atstovauja skirtingas profesijas. Visi jie į studiją atėjo su vienu tikslu – įveikti viešojo kalbėjimo baimę. Džiaugiuosi kiekvienu: jie ne tik padarė tai, bet ir išmoko poezijos bei meninio žodžio skaitymo paslapčių.
Po koncertų dažnai sulaukiame šilčiausių dėkingumo žodžių, žmonės prieina ir dėkoja už perskaityto eilėraščio paveikumą. Malonu matyti atlikėją, kuris be įtampos ir baimės, su meile skaito poetinį tekstą, ir kaip auditorija jo klauso. Jausti, kaip iš širdies gelmių sklinda kažkas daugiau nei tik žodžiai. Tai labai stipru ir įtaigu, o patyręs tą jausmą norisi juo dalytis su kitais – vėl ir vėl.
– Kokia jūsų studijos misija?
„Gal meno?“ studija tiki, kad menas yra daugiau nei scena – tai būdas pažinti save, kurti ryšį su kitais ir ugdyti empatiją. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame dažnai dominuoja skubėjimas ir konkurencija, mes siekiame suteikti erdvę sustoti, išgirsti, pasidalinti.
Mūsų misija – sukurti vietą, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi saugus, priimtas ir laisvas būti savimi. Norime padėti jam atsiskleisti: išmokti klausyti, girdėti ir atsakyti, žiūrėti, matyti ir veikti.
Per vaidybines ir kalbines improvizacijas, per meninių tekstų skaitymą, per scenos kalbos ir vaidybos pratybas siekiame atskleisti žmogų – jo kūrybiškumą, vaizduotę ir mąstymą. Norime, kad jis išlaisvintų savo balsą ir kalbėjimą.
Svarbiausia – padėti žmogui suvokti, kad jis šiame pasaulyje yra svarbus. Įtikinti, kad jis turi teisę ir pareigą kalbėti, dalintis mintimis, jausmais, patirtimi. Nes niekas šiame pasaulyje nėra atsitiktinai: kiekvieno žmogaus viduje slypi istorijos, kurios gali praturtinti kitus, suteikti pasauliui šviesos ir vilties. Išlaisvinus kūrybinę vaizduotę, žmogus atranda ne tik savo gebėjimus, bet ir vidinę laisvę – nesuvaržytą, kūrybingą, drąsią.
Norime, kad vaikas suprastų: jis vertingas toks, koks yra: jo žodis turi svorį, jis gali kalbėti – drąsiai, laisvai ir nuoširdžiai.
– Ką norėtumėte pasakyti tėvams?
Visų pirma, apkabinkite savo vaikus ir paklauskite nuoširdžiai: ko jie iš tikrųjų nori? Kokios jų svajonės? Leiskite jiems gyventi savo, o ne jūsų neįgyvendintų svajonių gyvenimą. Labiau pasitikėkime savo vaikais.
– Kokios jūsų svajonės?
Mano didžiausia svajonė – kad vaikų juoko aidai skambėtų kiekviename pasaulio kampelyje, kad nebekamuotų karo šešėlis, ir kad mes, suaugusieji, mokėtume ne tik girdėti, bet ir išgirsti vaikus.
Noriu, kad suvoktume, koks nepaprastas stebuklas yra gyventi šiuo metu, šioje žemėje. Kad nepamirštume – žmogaus gyvenimas – tai tik akimirka. Neapleiskime meilės pojūčio, nes būtent ji kuria ryšį. Visa tai – iš širdies į širdį. Tik per tokią brangią, žmogišką komunikaciją galime išties pakeisti pasaulį.
Kalbėjosi Gabrielė Kisliūtė
