Nuo Korėjos pusiasalio padalijimo santykiai tarp Šiaurės ir Pietų tai šiltėjo, tai šaltėjo, tačiau pastaruoju metu pastebima vis didesnė įtampa, kuri daro poveikį ne tik Rytų Azijos regionui, bet paliečia net ir Europą. Šiaurės Korėja aiškiai pristato savo poziciją tarptautinėje arenoje vis glaudžiau bendradarbiaudama su Rusija ir kitomis jai draugiškomis valstybėmis. Tuo tarpu Pietų Korėja siekia išlaikyti taikaus sambūvio politiką, laviruodama sudėtingoje tarptautinėje aplinkoje.
2026 m. rugsėjo 21 d. Korėjos pusiasalio demilitarizuotoje zonoje (DMZ), į pietus nuo demarkacijos linijos, sprogus minai buvo sužeisti trys Pietų Korėjos kariai. Rugsėjo 30 d. Pietų Korėjos Jungtinis štabų vadų komitetas paskelbė, kad incidentą sukėlė Šiaurės Korėjos padėta mina, ir pareikalavo, kad Pchenjanas atsiprašytų bei imtųsi atsakingų veiksmų. Tačiau Šiaurės Korėjos Darbininkų partijos generalinių reikalų departamento vadovė Kim Yo-jong tai atmetė, pavadindama incidentą „Seulo farsiniu spektakliu“.
2023 m. pabaigoje Šiaurės Korėja Pietų Korėją apibrėžė kaip priešišką, atskirą valstybę, o 2026 m. kovą iš savo konstitucijos pašalino nuostatas, susijusias su Korėjos suvienijimu. Šiais veiksmais siekiama dar aiškiau apibrėžti ribą tarp abiejų valstybių. 2024 m. pradėti pasienio infrastruktūros plėtojimo darbai taip pat buvo šios politikos išraiška. Tačiau darbai, pradėti prisidengiant sienos gynybos stiprinimu, lėmė karinės demarkacijos linijos pažeidimus ir paliaubų susitarimo nesilaikymą. Remiantis Pietų Korėjos duomenimis, Šiaurės Korėja nuo šių metų rugpjūčio vidurio iki rugsėjo karinę demarkacijos liniją pažeidė daugiau nei 50 kartų.
Rugsėjo 21 d. incidentas sukėlė nesutarimų ir Pietų Korėjos vidaus politikoje. Tiek valdančioji, tiek opozicinės partijos sutarė, kad atsakomybė tenka Šiaurės Korėjai, tačiau tai, kaip reikėtų vertinti tyrimo rezultatus ir kokių veiksmų imtis, tapo dar vienu politinių diskusijų objektu.
Verta prisiminti, kad DMZ yra maždaug 250 km ilgio ir 4 km pločio teritorija, skirianti Pietų ir Šiaurės Korėjas. 1953 m. pasirašius Paliaubų susitarimą, abipus karinės demarkacijos linijos buvo nustatyta po 2 km pločio siekianti zona. Nepaisant pavadinimo, tai viena labiausiai apginkluotų teritorijų pasaulyje. Šiaurės Korėja šioje zonoje ir gretimose pasienio zonose vykdo pasienio įtvirtinimo darbus: deda minas, stato užtvaras, prieštankines kliūtis ir tvarko taktinius kelius. Šie darbai gali būti aiškinami ne vien iš karinių tikslų, tokių kaip karių judėjimo ribojimas ar gynybinių pajėgumų stiprinimas, perspektyvos. Kim Jong-uno režimui paskelbus dviejų priešiškų valstybių doktriną ir pavadinus Pietų Korėją atskira priešiška valstybe, pasienio įtvirtinimas vertinamas kaip bandymas įtvirtinti politinį atotrūkį tarp abiejų Korėjų, o demarkacijos liniją paversti faktine valstybių siena. Tačiau tokie pasienio įtvirtinimo darbai gali susilpninti DMZ buferinę funkciją ir padidinti atsitiktinių susirėmimų riziką. Šiaurės Korėja pasienio gynybos stiprinimą grindžia tariamomis saugumo grėsmėmis, kurias kelia Pietų Korėjos priešiška politika Pchenjano atžvilgiu ir Pietų Korėjos bei JAV karinis bendradarbiavimas.
Dar prieš aštuonerius metus Pietų ir Šiaurės Korėjos santykiai nebuvo tokie priešiški kaip šiandien. 2018 m. Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas ir Šiaurės Korėjos de facto diktatorius Kim Jong-unas surengė tris aukščiausiojo lygio susitikimus, o rugsėjo 19 d. pasirašė karinį susitarimą, kuriuo įsipareigojo mažinti karinę įtampą ir užkirsti kelią atsitiktiniams susirėmimams. Vykdydamos šį susitarimą, abi pusės apribojo karines pratybas netoli demarkacijos linijos, iš dalies išvedė karius iš stebėjimo postų ir ėmėsi bendrų žuvusių karių palaikų paieškos darbų DMZ. Tačiau 2019 m. vasarį vykęs JAV ir Šiaurės Korėjos aukščiausiojo lygio susitikimas baigėsi be susitarimo, nes šalys nesutarė dėl denuklearizacijos priemonių ir sankcijų Šiaurės Korėjai sušvelninimo. Dėl to dvišalių santykių gerinimas susidūrė su kliūtimis. Be to, 2020 m. birželį susprogdinus bendrą Korėjų ryšių biurą, oficialus dialogas ir bendradarbiavimas faktiškai nutrūko. 2022 m. Šiaurės Korėjai teisiškai įtvirtinus branduolinių pajėgų politiką ir išplėtus raketų bandymus, Pietų Korėja taip pat sustiprino bendradarbiavimą saugumo srityje su Jungtinėmis Valstijomis, siekdama reaguoti į Šiaurės Korėjos keliamą branduolinę grėsmę. 2023 m. lapkritį Šiaurės Korėjai paleidus karinį žvalgybinį palydovą, Pietų Korėjos vyriausybė sustabdė karinio susitarimo nuostatų, susijusių su neskraidymo zona, galiojimą. Atsakydama į tai, Šiaurės Korėja paskelbė atsisakanti visų pagal susitarimą prisiimtų karinių įsipareigojimų. Visa tai privedė prie minėtos Kim Jong-uno priešiškų dviejų valstybių doktrinos paskelbimo 2023 m. gruodį. Diplomatinė aklavietė ir susilpnėję mechanizmai, skirti kariniams susirėmimams užkirsti, sudarė prielaidas pradėti pasienio įtvirtinimo darbus. Tačiau pastarųjų metų diplomatiniais nesutarimais sunku paaiškinti, kodėl karinis susitarimas faktiškai prarado galią vos per kelerius metus.
Pietų ir Šiaurės Korėjų santykių nestabilumas yra susijęs su istorine struktūra, susiformavusia 1953 m. liepą, kai, užuot pasirašius 1950 m. prasidėjusio karo taikos sutartį, buvo sudarytos paliaubos, sustabdžiusios karą, o ne jį užbaigusios. Remiantis Paliaubų susitarimo IV straipsnio 60 punktu, 1954 m. buvo surengta Ženevos politinė konferencija, tačiau šalims nepavyko pasiekti susitarimo dėl suvienytos Korėjos vyriausybės sudarymo, užsienio kariuomenės išvedimo ir kitų klausimų. Todėl Pietų ir Šiaurės Korėjos išlaikė atskiras politines sistemas, kurias pradėjo kurti dar 1948 m. Tam didelę įtaką darė skirtingi Pietų ir Šiaurės Korėjų sąjungininkų (JAV ir Kinija) interesai, daugiau nei 70 metų trunkanti karinė konfrontacija Korėjos pusiasalyje, kuri, pastaruoju metu stiprėjant Šiaurės Korėjos ir Rusijos kariniam bendradarbiavimui, tapo susijusi ir su Europos saugumo aplinka. 2024 m. Šiaurės Korėja ir Rusija pasirašė visapusiškos strateginės partnerystės sutartį, numatančią ir tarpusavio karinę paramą.
Šiaurės Korėja Rusijai tiekė amuniciją ir siuntė karius. Visų pirma, ji dislokavo daugiau nei 10 tūkst. karių Rusijos Kursko srityje, kur šie kovėsi su Ukrainos pajėgomis ir taip prisidėjo prie Rusijos invazijos į Ukrainą. Šiaurės Korėjos kariuomenė patyrė didelių žmogiškųjų nuostolių, tačiau kartu įgijo kovinės patirties šiuolaikiniame kare, kuriame svarbų vaidmenį atlieka dronai ir nekonvencinės priemonės. Jungtinės Karalystės Karališkajam jungtinių pajėgų gynybos studijų institutui skirtame straipsnyje John Hemmings analizavo, kaip Šiaurės Korėjos kariuomenė, remdamasi šia kovine patirtimi, tobulina taktiką ir karinius mokymus bei siekia modernizuotis. Be to, karinis bendradarbiavimas su Rusija suteikia Šiaurės Korėjai daugiau galimybių gauti ekonominę paramą, karinę techniką bei technologijas.
Kol kas neaišku, kokiu mastu šių galimybių išplėtimas paveiks saugumo pusiausvyrą Korėjos pusiasalyje. Vis dėlto Šiaurės Korėjos kariuomenės įgyta kovinė patirtis ir taktikos pokyčiai tapo naujais veiksniais, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant Korėjos pusiasalio saugumo aplinką tuo laikotarpiu, kai įvyko minų padėjimo incidentas.
Šiaurės Korėjos užsienio politikos pokyčiai neapsiribojo kariniu bendradarbiavimu su Rusija. Šiaurės Korėja taip pat plečia diplomatinį bendradarbiavimą su Baltarusija, viena pagrindinių Rusijos sąjungininkių. 2026 m. kovą Šiaurės Korėjos Valstybės reikalų komisijos pirmininkas Kim Jong-unas Pchenjane susitiko su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. Aukščiausiojo lygio susitikimo metu abi šalys pasirašė Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį bei susitarė stiprinti bendradarbiavimą įvairiose srityse, įskaitant diplomatiją, žemės ūkį, švietimą ir sveikatos apsaugą. Vėliau abi valstybės ėmėsi iniciatyvos sudaryti susitarimą, kuris leistų abiejų šalių piliečiams keliauti be vizų. 2026 m. spalio 16 d. oficialiai pradėjo veikti Baltarusijos ambasada Pchenjane.
JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro publikuotame straipsnyje Edward Howell teigė, kad šio bendradarbiavimo strateginė reikšmė yra mažesnė nei Šiaurės Korėjos ir Rusijos karinio bendradarbiavimo. Vis dėlto šie diplomatiniai žingsniai yra reikšmingi, nes atskleidžia kontrastingą Šiaurės Korėjos užsienio politikos kryptį: santykiuose su Pietų Korėja Pchenjanas siekia fizinio ir politinio atsiribojimo, o stiprindamas ryšius su Rusija ir jos sąjungininke Baltarusija mėgina įvairinti savo bendradarbiavimo tinklą ir stiprinti tarptautinę diplomatinę poziciją.
Tuo metu Pietų Korėjos prezidento Lee Jae-myung vyriausybė, nepaisydama augančios karinės įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, vis dėlto siekia kurti taikų jų sambūvį. Vyriausybė paskelbė sieksianti sukurti „taiką, dėl kurios nereikėtų kariauti“. 2026 m. vasarį Pietų Korėjos Susivienijimo ministerija pristatė Korėjos pusiasalio taikaus sambūvio politiką, o rugpjūčio 15 d., per Korėjos išsivadavimo iš Japonijos kolonijinio valdymo metinių minėjimą, prezidentas Lee Jae-myung išdėstė šios politikos gaires: įtraukų, stabilų ir atsakingai taikų sambūvį. Ši vizija grindžiama siekiu pripažinti realybę, kad Pietų ir Šiaurės Korėjos faktiškai egzistuoja kaip dvi atskiros valstybės, kartu ilgalaikėje perspektyvoje išlaikant tikslą suvienyti Korėją ir kurti taikius sambūvio santykius.
Pietų Korėjos vyriausybė savo politikos tikslu įvardijo siekį ryžtingai reaguoti į karines grėsmes ir provokacijas, kartu mažinant pačias konfliktų priežastis. Tarp konkrečių priemonių numatyta atkurti ryšių kanalus tarp abiejų Korėjų, palaipsniui atkurti karinio susitarimo įgyvendinimą ir pereiti prie taikos režimo.
Tačiau minų sprogimo incidentas, įvykęs praėjus vos 37 dienoms po prezidento kalbos per Korėjos išsivadavimo dienos minėjimą, tapo vienu pirmųjų rimtų iššūkių, su kuriais Lee Jae-myung vyriausybei teko susidurti paskelbus taikaus sambūvio politikos gaires. Pietų Korėja atsidūrė situacijoje, kurioje iš Šiaurės Korėjos ne tik nesulaukiama bendradarbiavimo ženklų, bet ir susiduriama su grasinimais įjungti propagandinius garsiakalbius, nukreiptais į Pietų Korėją, bei grasinimais imtis papildomų karinių veiksmų.
Reaguodama į tai, Pietų Korėjos nacionalinės gynybos ministerija spalio 23 d. dar kartą pasiūlė surengti karines derybas, tačiau Šiaurės Korėja į šį pasiūlymą neatsakė. Tuo tarpu spalio 24 d. Kim Jong-un lankėsi Kinijoje ir pabrėžė Šiaurės Korėjos ir Kinijos bendradarbiavimo svarbą. Šiaurės Korėjos atsisakymas pradėti karines derybas su Pietų Korėja, glaudesnio bendradarbiavimo su Kinija siekis ir artilerijos pajėgų telkimas pasienyje rodo, kad siekti taikaus sambūvio ir mažinti karinę įtampą išlieka sudėtinga, jei ne neįmanoma apskritai.
Kim Minjun ir dr. Karolė Miuller, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras