Europos universitetų auditorijose moterų netrūksta. Europos Sąjungos mastu tarp studentų ir absolventų lyčių balansas iš esmės jau pasiektas. Tačiau kylant akademinės karjeros laiptais vaizdas keičiasi: moterys sudaro tik apie 30 proc. aukščiausio akademinio lygmens darbuotojų ir apie ketvirtadalį (26 proc.) aukštojo mokslo institucijų vadovių. Kaip rodo statistiniai duomenys, tik 9 proc. išradėjų ES yra moterys, aukščiausio lygio mokslinėse pareigose gamtos moksluose moterų vos 24 proc., o inžinerijos ir technologijų srityse aukščiausio lygio pareigose jų dar mažiau, vos 19 proc.
Kodėl, jei moterų tiek daug studijose ir akademinėje veikloje, jų vis dar gerokai mažiau aukščiausio lygio mokslinėse pozicijose ir ten, kur priimami svarbiausi sprendimai? Vieno paprasto atsakymo nėra. Akademinę karjerą veikia ne tik žmogaus kompetencijos ar profesiniai pasiekimai. Galimybės gali skirtis priklausomai nuo įvairių tapatybės bruožų (tokių kaip lytis, amžius, rasė, negalia ir pan.), socialinės ar kultūrinės aplinkos, šeiminių aplinkybių ir įsipareigojimų, sveikatos būklės ir kitų veiksnių. Dar svarbiau tai, kad šie veiksniai neveikia atskirai – jie persidengia, sukurdami papildomų kliūčių skirtingų tapatybių žmonėms. Todėl, net ir kalbant apie lyčių lygybę, vien suskaičiuoti, kiek universitete dirba moterų ir vyrų, nepakanka. Skaičiai parodo, kad skirtumai egzistuoja, tačiau ne visada paaiškina, kodėl jie atsiranda. Pavyzdžiui, galime lengvai matyti, kad 2025 m. VDU personalą vidutiniškai sudarė 62 proc. moterų ir 38 proc. vyrų. Vis dėlto svarbios ir kitos dimensijos: darbuotojų pasiskirstymas pagal amžių, akademinės karjeros lygis, darbo sąlygų prekariškumas (pvz., finansiškai nesaugios darbo sutartys – darbas nepilna etato dalimi arba pagal terminuotas darbo sutartis), šeiminiai įsipareigojimai ir pan.
„Nesandaraus vamzdžio“ efektas apibūdina laipsnišką moterų skaičiaus mažėjimą, nes jos neproporcingai dažnai palieka akademinę karjerą dėl įvairių struktūrinių ir kultūrinių veiksnių, dėl kurių jų mokslinė pažanga yra lėtesnė ir sudėtingesnė nei vyrų. Šių veiksnių sąrašas yra gana ilgas ir reikalauja nuolatinės analizės, tačiau tarp didžiausią įtaką darančių neigiamų veiksnių moterų mokslinei karjerai galima paminėti istorines (ideologines) aplinkybes, ilgus amžius kūrusias barjerus moterų išsilavinimo ir karjeros siekiams; moterims vis dar tenkanti neproporcingai didelė rūpinimosi šeima ir buities darbų našta; vis dar egzistuojančios įvairios seksizmo apraiškos (lyčių stereotipai, šališkas vertinimas, nepalankus socialinis klimatas, seksualinis priekabiavimas ir t. t.); pripažinimo šališkumas (Matildos efektas); pačių moterų pasitikėjimo savimi stoka ir pan.
Lygybės planas yra, bet ar jis veikia?
Į šiuos klausimus orientuojasi Europos Sąjungos programos „Europos horizontas“ finansuojamas tarptautinis projektas „INCLUDE“, kuriame dalyvauja ir Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).
Lyčių lygybės planai šiandien daugelyje universitetų ir mokslinių tyrimų institucijų jau nėra naujiena. Tačiau vien patvirtinti dokumentą dar nereiškia iš karto pakeisti institucines praktikas ar pagerinti organizacinę kultūrą. Tikrasis iššūkis prasideda tuomet, kai bendrus principus reikia perkelti į kasdienę praktiką – darbuotojų atranką ir karjerą, vadovavimą, studijų organizavimą, mokslinių tyrimų turinį, komunikaciją ar darbuotojų kompetencijų ugdymą, paprasčiausią kasdienį bendravimą. Todėl „INCLUDE“ dėmesio centre – ne dar vieno dokumento kūrimas, o klausimas, kokie teigiami pokyčiai gali įvykti organizacijoje jį priėmus.
„Lyčių lygybės planas pats savaime dar negarantuoja pokyčio. Svarbiausia, kad jame numatyti principai persikeltų į kasdienius institucijos sprendimus ir praktiką. „INCLUDE“ projekte siekiame ne tik nustatyti, kur vis dar stokojame lygių galimybių, bet ir išbandyti konkrečius sprendimus bei įvertinti, kas iš tiesų veikia“, – sako „INCLUDE“ projekto vadovas ir VDU Aplinkotyros katedros vedėjas prof. dr. Audrius Dėdelė.
Projektas prasideda nuo kiekvienos organizacijos situacijos įvertinimo. Analizuojama, kokios lygybės priemonės jau taikomos, kur lieka spragų ir kokių pokyčių reikia konkrečiame instituciniame kontekste. Remiantis šia analize, kartu su darbuotojais ir kitais suinteresuotais asmenimis kuriami konkretūs sprendimai, jie išbandomi, vertinami ir tobulinami. Svarbu ir tai, kad vieno universalaus recepto nėra. Sprendimai kuriami atsižvelgiant į kiekvienos institucijos situaciją, patirtį ir iššūkius. Tokiu būdu siekiama, kad pokyčiai nebūtų trumpalaikiai, o palaipsniui taptų įprasta institucijos veiklos dalimi.
Ne tik moterys ir vyrai
Vienas svarbiausių „INCLUDE“ principų – į lygybę žvelgti plačiau nei vien per moterų ir vyrų skaičių. Mokslinėje kalboje tai vadinama sąveikine diskriminacija (angl. intersectionality), tačiau pati idėja gana paprasta: žmogaus galimybes retai lemia tik vienas jo bruožas. Pavyzdžiui, dviejų tos pačios lyties mokslininkų profesinė patirtis gali būti visiškai skirtinga, jei vienas jų tik pradeda akademinę karjerą, kitas derina darbą su šeimos priežiūra, turi sveikatos apribojimų ar yra atvykęs iš kitos kultūrinės aplinkos. Žvelgiant tik į bendrą vyrų ir moterų statistiką, tokie skirtumai gali likti nepastebėti.
Todėl „INCLUDE“ siekia ne tiek suskirstyti žmones į vis daugiau kategorijų, o pamatyti, kur, kam ir kodėl atsiranda kliūčių priklausomai nuo jų asmeninių ir socialinių charakteristikų. Tik jas supratus galima kurti priemones, kurios atitinka realius žmonių ir institucijų poreikius.
Ką „INCLUDE“ reiškia Vytauto Didžiojo universitetui?
Svarbu pabrėžti, kad į lygių galimybių ir įtraukties siekius universitete žvelgiama kompleksiškai – mezgami ryšiai su vidiniais ir išoriniais partneriais, kuriamas tarpdisciplininis bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas tarp projektų. Kaip teigia VDU lygių galimybių koordinatorė, socialinių mokslų daktarė Laura Lapinskė, lygybės ir įtraukties principai negali likti tik dokumentuose – jie turi būti įgyvendinami per konkrečias veiklas, tokias kaip darbuotojų mokymai, informacinės kampanijos, lyčių ir įvairovės aspektų integravimas į studijų dalykus bei dėstymo praktikas, dėmesys įtraukiai kalbai ir komunikacijai bei kasdienio bendravimo kultūrai. Koordinuodama lyčių lygybės ir lygių galimybių priemonių stiprinimo Vytauto Didžiojo universitete projektą „LUMA“, dr. L. Lapinskė aktyviai bendradarbiavo ir su „INCLUDE“ projekto tyrėjų komanda, siekdama padėti įgyvendinti bendrus abiejų projektų siekius VDU.
Anot projekto ekspertės, VDU Aplinkotyros katedros mokslininkės dr. Auksės Miškinytės, svarbus principas – ne tik įgyvendinti veiklas, bet ir vertinti jų poveikį. Analizuojama, ar didėja darbuotojų žinios ir sąmoningumas, ar nauji principai persikelia į studijų turinį, organizacijos procesus ir kasdienius sprendimus. Taip lyčių lygybė tampa ne vien administraciniu reikalavimu, o nuoseklaus organizacijos mokymosi ir pokyčio procesu.
Kodėl tai svarbu ne tik universitetams?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lyčių lygybė ir įtrauktis – tik akademinės bendruomenės vidaus klausimas. Tačiau universitetuose ne tik dirbama ir studijuojama. Čia kuriamos žinios, rengiami būsimi specialistai ir specialistės, atliekami tyrimai, kurių rezultatai vėliau naudojami visoje visuomenėje. Todėl svarbu ne vien tai, kas gali tapti profesoriumi ar profesore, tyrimų grupės ar viso universiteto vadovu (-e). Svarbu ir tai, kas dalyvauja sprendžiant, kurios problemos vertos tyrimų, kokių žmonių patirtys į juos įtraukiamos ir kam kuriami nauji sprendimai.
„Lygybė moksle nėra vien klausimas, kiek moterų ir vyrų matome universitete. Svarbu ir tai, kieno patirtys atsispindi priimamuose sprendimuose, studijų turinyje bei moksliniuose tyrimuose. Kuo geriau mokslas atspindi visuomenės įvairovę, tuo didesnė tikimybė, kad kuriamos žinios ir sprendimai atlieps skirtingų žmonių poreikius“, – pabrėžia projekto tyrėja, VDU Aplinkotyros katedros mokslininkė dr. Sandra Andrušaitytė.
Tai ypač akivaizdu srityse, kur mokslinių tyrimų rezultatai tiesiogiai susiję su žmonėmis – tarkim, sveikatos, technologijų ar socialinių problemų tyrimuose. Pavyzdžiui, statistiniai duomenys rodo, kad klinikiniuose tyrimuose moterų atstovavimas vis dar nėra pakankamas: juose dalyvauja 1 moteris ir 4 vyrai. Panaši situacija yra ir odos spalvos, ekonominio statuso, psichosocialinės gerovės ir pan. atžvilgiu. Jei tam tikrų visuomenės grupių patirtys ar poreikiai lieka nepastebėti, dalis svarbios informacijos gali nepatekti ir į pačius mokslinių tyrimų rezultatus. Todėl įtrauktis moksle susijusi ne tik su teisingesnėmis darbo ar karjeros galimybėmis. Ji kelia ir platesnį klausimą – kokį mokslą kuriame, kokiais duomenimis remiamės ir kam jis tarnauja.
Pokytis prasideda ne nuo skaičių
Skaičiai reikalingi – jie leidžia pamatyti problemą. Tačiau vien statistika institucijų nekeičia. Tikrasis pokytis prasideda tuomet, kai klausiama, kodėl vienos grupės akademinėje sistemoje susiduria su didesnėmis kliūtimis nei kitos, ar esamos taisyklės ir praktikos vienodai veikia skirtingus žmones ir ką galima pakeisti kasdienėje organizacijos veikloje.
„INCLUDE“ siekis – kad lyčių lygybės ir įtraukties principai ilgainiui nebebūtų suvokiami kaip atskiras projektas, mokymai ar privalomas dokumentas. Jie turėtų tapti natūralia universiteto veiklos dalimi – nuo auditorijos ir laboratorijos iki vietų, kuriose priimami svarbiausi sprendimai.
Tačiau ilgalaikiai pokyčiai prasideda ne tik nuo institucinių sprendimų. Ne mažiau svarbus bendras akademinės bendruomenės supratimas, kokią aplinką norime kurti ir kokiais principais joje vadovautis. Šią „INCLUDE“ projekto viziją apibendrina „INCLUDE“ manifestas, kviečiantis siekti akademinės aplinkos, kurioje įtrauktis, lygios galimybės ir pagarba įvairovei būtų ne tik deklaruojamos vertybės, bet ir kasdienės praktikos dalis.
Su „INCLUDE“ manifestu galima susipažinti čia: „INCLUDE“ manifestas
Pritariant manifesto principams, savo palaikymą galima išreikšti užpildant trumpą anketą: Palaikyti „INCLUDE“ manifestą