Birželio 4–7 dienomis Kaune vyko 40-asis tarptautinis folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“. Per keturias jubiliejinio festivalio dienas įvyko 16 renginių, juose pasirodė per 1350 dalyvių iš daugiau nei 80 kolektyvų. Į vieną didžiausių folkloro renginių Lietuvoje rinkosi folkloro puoselėtojai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos ir Sakartvelo.
Šiemet festivalis buvo ypatingas ne tik dėl reikšmingos sukakties – jubiliejinę programą vienijo Ugnies tema, tęsianti ankstesniais metais pradėtą stichijų ciklą. Festivalio renginiuose atsiskleidė įvairūs ugnies pavidalai – nuo Saulės ir šviesos įvaizdžių dainose iki mitologijos, šeimos židinio, gyvybės ir kūrybinės energijos simbolikos.
Jubiliejinis festivalis prasidėjo Santakos parke vykusiu Ugnies pasveikinimu „Gabija, Ugnele“ ir pasidainavimais „Ein saulelė aplink dangų“. Ugnies apeigą vedė muzikantas ir baltų vaidila Gediminas Žilys. Smagiai įsisukusio dainų rato dalyvių neišbaidė net netikėtai prasidėjęs lietus.
Penktadienį folkloro bendruomenė rinkosi į spalvingą eiseną, kuri Kauno miesto gatvėmis patraukė link Kauno miesto savivaldybės. Sugaudus ragams, čia buvo pakelta festivalio vėliava, vyko užsienio kolektyvų prisistatymai, o po jų – žaibiškas šokių sambūris.
Sveikindamas festivalio dalyvius Kauno miesto vicemeras Andrius Palionis džiaugėsi, kad „Atataria lamzdžiai“ yra gilias šaknis turintis ir tradicijas puoselėjantis renginys, leidžiantis perduoti lietuvišką kultūrą iš kartos į kartą, dalytis ja ir su kitų tautų atstovais.
Kauno tautinės kultūros centro direktorė pabrėžė, kad keturiasdešimt metų – tai ne tik graži sukaktis, bet ir ištisos kartos, augusios kartu su festivaliu, tūkstančiai jo paliestų žmonių. Per šį laiką „Atataria lamzdžiai“ tapo svarbiu ir laukiamu reiškiniu Kauno folkloro bendruomenei, galimybe susitikti, megzti kultūrinius ryšius, saugoti lietuviškąją tapatybę ir jausti globojantį protėvių buvimą šalia.
Penktadienio vakarą užbaigė vienu gražiausių festivalio renginių tapęs koncertas „Skamba kankliai, atataria lamzdžiai“. Renginys priminė dviejų ilgametes tradicijas puoselėjančių festivalių ryšį ir instrumentinės muzikos įvairovę. Pilnutėlėje Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje atliekama kanklių, kuoklių ir pučiamųjų instrumentų muzika nustebino gražia derme ir skambesių įvairove.
Šeštadienį renginių pasirinkimas buvo itin platus: nuo rytą sutinkančių sutartinių giedojimų iki saulę palydinčio subatvakario, nuo įvairiausių koncertų pagrindinėje festivalio scenoje prie Kauno pilies iki gausiai miesto gatvėse ir aikštėse pabirusių pasirodymų.
Ypač didelio susidomėjimo sulaukė užsienio svečių atliekamas folkloras. Festivalio dalyviai bei miestiečiai juos galėjo išvysti ne tik koncertuose, bet ir pagrindinėse Kauno miesto gatvėse. Spalvingi kostiumai, ryškūs pasirodymai, ugninga energija leido pajusti tarptautinę festivalio dvasią ir pasigrožėti Europos folkloro įvairove.
Sekmadienį subtiliai išjaustomis emocijomis palietė trys renginiai: ansamblio „Gadula“ organizuotas Liudviko Rėzos surinktų dainų koncertas, romansų popietė „Degančios širdys“ ir paskutinis susitikimas prie Santakos aukuro, kur drauge su ansambliu „Altonė“ vyko uždaromoji Ugnies apeiga.
Vis dėlto didžiausia jubiliejinio festivalio kulminacija tapo šviesos ir muzikos reginys „Švytėjimas skambėjimo“, vykęs Neries krantinėje prie Kauno pilies. Reginys kvietė pasinerti į mitologinį pasakojimą apie Ugnį ir skirtingus jos pavidalus: dangiškąją, žemiškąją, požemių ugnį ir visas sferas sujungiančius Perkūno žaibus. Reginyje pasirodė daugiau kaip 100 Kauno miesto folkloro bendruomenės narių, atlikusių choreografines kompozicijas, gyvai grojusių, dainavusių ir giedojusių sutartines.
Daugelis folkloro bendruomenės narių pripažino, kad dar nebuvo dalyvavę panašiame renginyje. Nakties tamsoje šviesų nuspalvintas reginys, gausybė rankų darbo žibintų, gyva folkloro muzika ir bendras kūrėjų bei atlikėjų darbas sukūrė misteriją, palikusią įspūdį tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Po renginio folkloro bendruomenės nariai dar ilgai nešiojosi žibintus miesto gatvėmis, tarsi išsinešdami dalelę bendros šviesos ir šventės nuotaikos.
Nuo pirmųjų folkloro švenčių, pradėtų rengti 1984 metais, iki šiandieninio tarptautinio festivalio „Atataria lamzdžiai“ nueitas ilgas kelias. Per keturis dešimtmečius festivalis tapo neatsiejama Kauno kultūrinio gyvenimo dalimi, suburiančia folkloro mylėtojus iš Lietuvos ir užsienio. Gražus ir įsimintinas 40-asis jubiliejus dar kartą parodė, kad festivalis „Atataria lamzdžiai“ išlieka aktualus, vertinamas dalyvių ir žiūrovų, o svarbiausia, atlieka savo misiją – puoselėja ir saugo lietuviškas folkloro tradicijas.
Festivalį organizavo Kauno miesto savivaldybė ir Kauno tautinės kultūros centras. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.