Praėjusią savaitę gyventojams išsiųsti oro pavojaus pranešimai tapo ne tik techniniu perspėjimu, bet ir praktiniu testu, kaip realiai esame pasirengę veikti ekstremalios situacijos metu. Daugelis įstaigų ir gyventojų yra įpratę prie gaisro evakuacijos scenarijų, tačiau oro pavojaus atveju paaiškėjo, kad tai nėra tas pats. Dalis žmonių delsė reaguoti, laukė papildomų signalų ar sirenų, kai kuriems kilo klausimų, ar būtina palikti darbo vietą, kur eiti, kaip elgtis su liftais, kabinetais ar prieigomis prie patalpų. Visa tai parodė, kad ekstremalios situacijos pirmiausia testuoja ne dokumentus, o žmonių gebėjimą greitai orientuotis neapibrėžtumo sąlygomis.
Praktika rodo, kad civilinės saugos planas pats savaime neveikia, jei jis lieka tik dokumentu „stalčiuje“. Tikrasis pasirengimas prasideda tada, kai žmonės aiškiai žino, ką turi daryti, kas priima sprendimus, kaip vyksta komunikacija ir kur yra saugios vietos. Būtent todėl realios pratybos yra būtinos. Jų metu dažnai paaiškėja ne tik žmonių reakcijos skirtumai, bet ir teorinių instrukcijų spragos: kas atsakingas už evakuaciją, kaip valdomi žmonių srautai, kaip pasiekiamos priedangos, kaip užtikrinama komunikacija su darbuotojais ar lankytojais.
Neapibrėžtose situacijose vien instrukcijų nepakanka
Šiandien taip pat išryškėjo, kad daugeliui organizacijų vis dar trūksta aiškumo, kaip elgtis situacijose, kurios nepanašios į įprastas gaisro evakuacijas. Dalis verslo centrų ar prekybos vietų svarstė, ar evakuacija tokioje situacijoje yra jų pareiga, ar žmonės sprendimą turi priimti individualiai. Ne mažiau klausimų kilo įmonėms, kurių veikla yra nepertraukiama: gamybos sektoriui, logistikos ar kritinės infrastruktūros objektams. Tokiose vietose sprendimai turi būti priimami labai greitai, todėl nepakanka vien teorinių instrukcijų – būtina iš anksto modeliuoti skirtingus scenarijus ir reguliariai juos išbandyti praktiškai.
Didžiausias dėmesys pasirengimui turėtų būti skiriamas toms įstaigoms ir objektams, kuriuose vienu metu būna daug žmonių – mokykloms, universitetams, prekybos centrams, gydymo įstaigoms, verslo centrams ar renginių erdvėms. Tokiose situacijose svarbu ne tik nukreipti žmones į saugias vietas, bet ir suvaldyti srautus, išvengti panikos, užtikrinti, kad visi žinotų, kaip elgtis, o prireikus pagalbos sulauktų ir žmonės su judėjimo negalia ar kitais sveikatos sutrikimais.
Ekstremalios situacijos metu kritinėmis tampa detalės, kurios kasdienybėje atrodo savaime suprantamos: kas turi raktus ar prieigos korteles, kas atsakingas už komunikaciją, kaip greitai pasiekiamos saugios patalpos, ar darbuotojai žino, ką daryti dingus ryšiui ar sutrikus įprastai veiklai. Praktika rodo, kad net ir geras planas gali neveikti, jei žmonės jo nėra išbandę realiomis sąlygomis.
Apsaugos darbuotojų vaidmuo ekstremalios situacijos metu turi būti aiškiai apibrėžtas
Atskirai būtina įvardyti apsaugos darbuotojų vaidmenį. Jie yra svarbi objekto reagavimo grandis, galinti padėti palaikyti tvarką, nukreipti žmones, perduoti informaciją administracijai ir prisidėti prie organizuoto veikimo. Tačiau jų funkcijos turi turėti aiškias ribas, o ekstremalios situacijos metu jie neturi būti traktuojami kaip žmonės, kurie privalo likti poste nepaisydami tiesioginės grėsmės.
Praktikoje pasitaikė atvejų, kai kliento darbuotojai traukėsi į priedangas, o apsaugos darbuotojams buvo nurodoma likti poste ir saugoti objektą. Kai kuriais atvejais apsaugos darbuotojai net nebuvo priimami į priedangą, nors dirbo tame pačiame objekte ir vykdė pareigas kliento teritorijoje. Tokios situacijos rodo, kad organizacijose vis dar trūksta aiškaus susitarimo ir iš anksto aptarto veikimo algoritmo, kaip elgtis oro pavojaus ar kitos ekstremalios situacijos metu.
Apsaugos darbuotojas ekstremalios situacijos metu turi atlikti iš anksto apibrėžtus veiksmus: pagal galimybes padėti nukreipti žmones, informuoti administraciją, patikrinti, ar viešose ir bendrose patalpose neliko žmonių, padėti palaikyti tvarką. Tačiau atlikęs šiuos veiksmus jis, kaip ir kiti objekte esantys žmonės, turi turėti galimybę pasitraukti į saugią vietą.
Apsaugos darbuotojų pareiga yra prisidėti prie organizuoto reagavimo ir padėti užtikrinti tvarką, tačiau jų vaidmuo negali būti suprantamas kaip pareiga likti poste bet kokiomis aplinkybėmis. Kiekviename objekte turi būti iš anksto aiškiai sutarta, kokius veiksmus apsaugos darbuotojas atlieka kilus oro pavojui, kada jis palieka postą ir į kurią priedangą ar saugią vietą traukiasi. Civilinės saugos sprendimai turi apimti visus objekte esančius žmones – darbuotojus, lankytojus, rangovus ir apsaugos darbuotojus.
Aiški komunikacija mažina chaosą ir paniką
Po tokių perspėjimų tiek organizacijoms, tiek gyventojams verta pasitikrinti labai praktinius dalykus: ar žinoma artimiausia priedanga, kaip į ją patekti, kas organizacijoje priima sprendimus, kaip būtų komunikuojama sutrikus įprastiems kanalams, ar žinoma, kam reikėtų papildomos pagalbos. Tokie klausimai neturėtų būti sprendžiami jau prasidėjus krizei.
Šiandienos situacija parodė ir dar vieną svarbų aspektą – komunikacijos reikšmę. Kai informacijos trūksta arba ji nepakankamai aiški, žmonės pradeda dvejoti, delsia priimti sprendimus, atsiranda gandų ir interpretacijų. Todėl komunikacija ekstremalių situacijų metu turi būti trumpa, aiški ir nuolat atnaujinama. Žmonėms svarbiausia žinoti ne visas detales, o konkretų veiksmą: ką daryti dabar.
Dažniausiai paniką sukelia ne pati grėsmė, o nežinojimas, kaip elgtis jai kilus. Todėl šiandien svarbiausia ne ieškoti kaltų ar vertinti, kas sureagavo greičiau ar lėčiau, o pasinaudoti šia situacija kaip galimybe įvertinti savo realų pasirengimą. Ekstremalios situacijos visada patikrina ne teoriją, o praktiką.