„Gimiau tam, kad būčiau lietuve“, – įsitikinusi Ukrainoje gyvenanti Mariia-Kristina Chaikovska. Nors gana puikiai supranta ir bendrauja sklandžia lietuvių kalba, šią vasarą moteris pasiryžo paskirti mokslams – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose, skirtuose užsieniečiams, ji gilina savo gimtosios kalbos žinias ir svajoja apie galimybę vieną dieną įsikurti Lietuvoje jau su visa šeima.
Gimusi ir augusi Vilniuje, lietuvio ir lenkės šeimoje, Mariia sako, jog tėvų sprendimas vaikystėje leisti ją mokytis į rusų mokyklą buvo didžiausia jų padaryta klaida.
„Tuometinė sovietų valdžia bandė įteigti, jog mokant tik lietuvių ar lenkų kalbą, galima įstoti tik į žemės ūkio mokslų specialybę. Mama nenorėjo, kad turėčiau ribotą pasirinkimą, todėl leido mane į rusų mokyklą. Mokiausi, skaičiau knygas ir bendravau su aplinkiniais rusų kalba. Bet jau tada nesijaučiau esanti savo vietoje, atrodė, kad kažko trūksta. Ir tai tikrai padarė nemažą įtaką tam, kaip susiklostė vėlesnis mano gyvenimas“, – pasakoja jau daugiau nei 40 m. savo gyvenimą Ukrainoje kurianti lietuvė.
Grįžti į gimtinę sutrukdė karas Ukrainoje
Anot Mariios, būtent su lietuvių kalba susiję ir šviesiausi jos vaikystės atsiminimai. Nors šeimoje buvo kalbama lenkiškai, lietuvybę ji rasdavo vasaros viešnagių metu pas Molėtų rajone įsikūrusią tėčio brolio šeimą. „Mano teta buvo lietuvių kalbos dėstytoja. Būtent ji iš manęs ir darė lietuvę: jų namuose visi tarpusavyje kalbėdavome tik lietuviškai, žiūrėdavome lietuviškus filmus, valgydavome lietuviškus patiekalus“, – lietuviško gyvenimo atspindį prisimena moteris.
Visada svajojusi grįžti gyventi į Lietuvą ir geriau išmokti lietuvių kalbą, moteris pripažįsta: gimtosios šalies jai visada trūkę. Tačiau, pasak Mariios, gyvenime ne visada galime daryti tai, ką norime. Keletą kartų su šeima, vyru ir dviem sūnumis, ji bandė grįžti ir įsitvirtinti Lietuvoje.
„Paskutinis buvo prieš kelerius metus. Jau buvome čia atvykę su tikslu įsikurti, radę būstą, tačiau Ukrainoje prasidėjo karas. Vyras pasakė, kad tokiu metu negali palikti savo šalies. Todėl, bent jau šiuo metu, apie grįžimą į Lietuvą nekalbame. Nors gyvename 21-ajame amžiuje, esame Europos dalis, pasaulis žino ir prisimena ne tokių tolimų laikų istoriją, tačiau nenori daryti išvadų. Tačiau tikiu, kad karas baigsis ir baigsis greitai“, – pozityviai į ateitį žiūri moteris.
Būtent noras grįžti gyventi į Lietuvą atvedė Mariią į VDU organizuojamus lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Moteris pasakoja, jog mokantis lietuvių kalbą sunkiausia išmokti galūnes. „Tačiau aš gyvenu Ukrainoje, Ukraina nekapituliuoja, aš irgi nekapituliuosiu ir išmoksiu lietuvių kalbą“, – juokauja pašnekovė bei džiaugiasi pasaulio lietuviams suteikiama galimybe mokytis savo gimtosios kalbos.
„Būdama čia pradėjau suprasti, kad lankydama šiuos kursus ne tik mokausi lietuvių kalbos, jos gramatikos, kultūros. Įsitikinau, jog čia atvykstantys studentai tampa Lietuvos ambasadoriais pasaulyje. Paskaitas lankau kartu su atstovais iš daugiau nei 25 pasaulio šalių, kurie grįžę į savo kraštus skleis žinią apie Lietuvą. Kalbėdama su kitais studentais girdžiu, kad jiems čia labai patinka ir dauguma norėtų Lietuvoje pasilikti ilgam, tęsti mokslus ir įsitvirtinti“, – sako Mariia.
Kalba – įrankis pažinti savo kilmę
Tuo metu Sibire, Rusijoje gimęs ir užaugęs, o šiuo metu Ispanijoje gyvenantis Danielius Graužinis tikina lietuvių kalbos besimokantis norėdamas geriau pažinti savo šaknis.
„1948 m. mano senelius tuometinė sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Deja, jie niekad taip ir negavo leidimo grįžti į Lietuvą. Šeimoje taip pat niekas nekalbėjo lietuviškai, tačiau aš pats noriu išmokti šia kalba kalbėti kaip įmanoma taisyklingiau“, – pripažįsta šiemet simbolinę Lietuvai datą, Vasario 16-ąją, pilietybę atkūręs lietuvis, visai neseniai susilietuvinęs ir savo vardą bei pavardę.
Nors Lietuvoje lankosi pirmą kartą, Danielius jau spėjo pamėgti Kauną. „Tai ramus, patogus miestas, turintis ne tik gražų senamiestį, gerai išvystytą viešąjį transportą, tačiau ir žmonės labai paslaugūs. Būdamas čia jau spėjau susirasti nemažai draugų, tad artimiausias mano tikslas – išmokti lietuvių kalbą, galbūt ne tobulai, bet pakankamai neblogai ir netolimoje ateityje čia įsikurti. Tai – patogi vieta gyventi“, – apie ateitį mąsto vyras.
Kalbos grožis atsiskleidžia per dainas
Pasak Mariios, lietuvių kalbą svarbu išsaugoti ir dėl jos archajiškumo. Nors egzistuoja įsitikinimas, esą gražiausia ir dainingiausia kalba pasaulyje yra italų, tačiau, kaip pasakoja moteris, šįmet pirmą kartą sudalyvavusi Dainų šventėje ji pajutusi tikrąjį lietuvių kalbos grožį ir autentiškumą.
„Man labai įstrigo dainos „Dėl tos dainos“ žodžiai: „Aš jaudinosi, dėl to žodžio / Kurį palikom ir pamiršom / Kuris dabar kur nors ant lauko / Apžėlęs guli kaip akmuo“. Manau, būtent mano pačios buvimas čia, Lietuvoje, ir neleidžia mano gimtam lietuviškam žodžiui „apželti“. Nors niekad nebuvau „pametusi“ lietuvių kalbos, tačiau man visada trūkdavo šios žemės”, – atvirauja pašnekovė.
Apie lietuvių kalbos ir kultūros kursus
Vytauto Didžiojo universitetas kiekvieną vasarą ir žiemą organizuoja Švietimo mainų paramos fondo remiamus Lietuvių kalbos ir kultūros kursus, kurių metu pasaulio lietuviai, įvairių sričių studentai, užsienio šalių piliečiai turi galimybę mokytis lietuvių kalbos ir kitaip nei įprastai praleisti vasaros ar žiemos mėnesį.
Kaip teigia viena iš kursų organizatorių, VDU Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė, šie kursai – tai puiki proga pažinti, pabendrauti, pabūti kartu su lietuvių kalba ir kultūra besidominčiais žmonėmis iš viso pasaulio ir kartu pramokti lietuvių kalbos ar ją patobulinti.
„Šiemet lietuvių kalbos ir kultūros kursai vyko jau 25-ąjį kartą bei sutraukė dalyvių iš daugiau nei 25 skirtingų pasaulio šalių“, – kursų išskirtinumą apibūdina organizatorė.