Lietuvos mokyklose pedagogų trūkumo problema tęsiasi ne vienerius metus. Amžėjanti pedagogų bendruomenė, didėjantis mokytojų poreikis ir tai, kad dalis pedagogikos absolventų taip ir neateina dirbti į mokyklas, rodo, kad vien naujų specialistų pritraukti nepakanka. Vis daugiau dėmesio tenka kitam klausimui – kaip padėti mokytojams įsitvirtinti profesijoje ir joje pasilikti.
Lietuvoje vidutinis bendrojo ugdymo mokytojų amžius jau viršija 50 metų, o beveik dešimtadalis jų yra pensinio amžiaus. Skaičiuojama, kad per artimiausius penkerius metus šalyje trūks apie 6 tūkst. mokytojų, kol maždaug trečdalis pedagogikos absolventų po studijų į mokyklą taip ir neateina. Tai reiškia, kad mokytojų trūkumo sprendimas priklauso ne tik nuo to, kiek naujų žmonių pavyks pritraukti, bet ir nuo to, kokias sąlygas jie ras pradėję dirbti.
Mokytojo darbas keičiasi
Programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas Artur Adam Markevič pastebi, kad mokytojo darbas šiandien reikalauja kur kas daugiau emocinio ir socialinio intelekto nei anksčiau.
„Moksleiviai susiduria su vis didesniu emociniu trapumu, nerimu bei dėmesio išlaikymo iššūkiais. Šiuolaikinis vaikas į klasę atsineša daug išorinio pasaulio įtampų, yra paveiktas įvairių dirgiklių. Todėl mokytojo vaidmuo iš esmės keičiasi. Šiandien neužtenka tik puikiai išmanyti savo dėstomą dalyką – mokytojui reikia emocinio pasirengimo, lankstumo ir gebėjimo sukurti saugų santykį, be kurio mokymasis tiesiog nebevyksta“, – sako jis.
Pasak A. A. Markevič, šis spaudimas veikia ir pačius pedagogus – jie dirba neapibrėžtumo ir nuolatinių pokyčių aplinkoje, kartu prisiimdami atsakomybę ruošti vaikus nežinomai ateičiai.
„Iš mokytojo reikalaujama tapti saugia užuovėja kitiems, nors jis pats susiduria su didžiuliu spaudimu ir perdegimo rizika. Todėl kuo didesnius reikalavimus keliame pedagogo vaidmeniui, tuo daugiau turime jam pasiūlyti mainais: nuo emocinio saugumo ir profesinio lydėjimo iki visuomenės pagarbos“, – akcentuoja programos vadovas.
Nors 2026–2028 m. pedagogų pritraukimo plane numatyta stiprinti pradedančiųjų mokytojų mentorystę bei saugią aplinką, vien sisteminių valstybės pastangų šiam poreikiui padengti nepakanka. „Palaikydami „Renkuosi mokyti!“, užpildome šią spragą ten, kur valstybinė sistema nespėja – padedame kryptingai pritraukti tinkamus kandidatus, suteikiame jiems praktinį palaikymą ir skatiname jų lyderystę mokyklose bei visame švietime“, – sako A. A. Markevič.
Reikia daugiau nei „žmogaus prie lentos“
Vien praėjusiais mokslo metais į „Renkuosi mokyti!“ kreipėsi mokyklos, ieškodamos 400 mokytojų. Programą baigė 25 dalyviai, o nuo šio rugsėjo 12-oje Lietuvos miestų ir miestelių darbą pradėjo 23 nauji mokytojai. Šiuo metu programoje dalyvauja 49 mokytojai, o kasmet pasiekiama apie 10 tūkst. mokinių valstybinėse, mokinių atrankų nedarančiose mokyklose.
„Poreikis mūsų pagalbai gerokai viršija dabartines galimybes. Mokytojų trūkumo akivaizdoje natūraliai kyla pagunda mažinti lūkesčius kandidatams, tačiau mes sąmoningai keliame kokybės kartelę. Kiekvienas vaikas yra vertas gero mokytojo, todėl svarbu ne tik užpildyti laisvą darbo vietą, bet ir užtikrinti, kad į mokyklą ateinantis žmogus būtų pasirengęs šiam darbui ir gautų reikalingą palaikymą“, – sako A. A. Markevič.
Jo teigimu, mokykloms reikia ne tiesiog „žmogaus prie lentos“, o žmonių, gebančių kurti santykį su mokiniais, būti bendruomenės dalimi ir atlaikyti šiuolaikinio mokytojo darbo iššūkius. Todėl vien pritraukti žmogų į mokyklą neužtenka – svarbu padėti jam joje įsitvirtinti.
Ilgalaikiam pokyčiui reikia nuoseklaus palaikymo
„Renkuosi mokyti!“ programos dalyvius pradėjus dirbti mokykloje dvejus metus lydi profesinis palaikymas – padedama spręsti kasdienius darbo iššūkius, stiprinti pedagogines ir lyderystės kompetencijas bei išlaikyti motyvaciją.
„Pirmieji darbo metai gali būti lemiami. Mokytojui reikia ne tik profesinių žinių, bet ir žmogaus, su kuriuo galima pasitarti, reflektuoti savo patirtį ir gauti pagalbą susidūrus su sunkumais“, – teigia A. A. Markevič.
Jis pabrėžia, kad finansinis stabilumas išlieka vienu didžiausių iššūkių, nes mokytojų atranka, parengimas ir dvejų metų profesinis lydėjimas reikalauja nuoseklių išteklių. Organizacija negauna valstybinio finansavimo, todėl veikla priklauso nuo verslo ir visuomenės paramos.
Prie mokytojo profesijos stiprinimo gali prisidėti ne tik valstybė ar mokyklos. Svarbus ir kasdienis visuomenės požiūris į šią profesiją – pagarba mokytojui šeimoje, pokalbiuose ir viešojoje erdvėje. O kartais paskatinimu gali tapti ir paprastas padrąsinimas žmogui, kuris turi gebėjimų, empatijos ir noro dirbti su vaikais, bet dar nesvarsto mokyklos kaip savo profesinio kelio.
Pagalba reikalinga ištisus metus
Paramos platformos „Aukok.lt“ duomenimis gyventojai dažniau aukoja reaguodami į dideles krizes ar konkrečias, iš karto matomas situacijas. Rugpjūčio–spalio mėnesiai, platformos duomenimis, yra vienas mažiausiai aktyvių laikotarpių aukojimui.
„Reaguodami į sezoniškumą pirmą kartą rengiame „Gerumo mėnesį“ – nacionalinę iniciatyvą, kuria kviečiame gyventojus ir verslus rasti savo būdą prisidėti: aukoti, savanoriauti, skirti savo laiką ar dėmesį. Norime, kad tai nebūtų tik vieno mėnesio akcija, o paskata gerus darbus tęsti visus metus, nes socialinės problemos neturi kalendoriaus“, – sako „Aukok.lt“ vadovė Modesta Kairytė.
„Gerumo mėnuo“ vyksta rugsėjo 5–spalio 7 d. Jo metu svetainėje „gerumomenesis.lt“ skelbiamas veiklų kalendorius, kuriame galima rasti skirtingų būdų įsitraukti – nuo savanorystės ir edukacijų iki finansinės paramos.