„Aš prisimenu, kai…“ – šiais žodžiais prasidėjo knyga, palikta atsisveikinti su Gintautu Kirkila-Klarku atėjusiems žmonėms. Trečiadienį jos puslapiai jau buvo pripildyti prisiminimų – nuo kelių žodžių iki ištisų istorijų apie bendrus koncertus, keliones, draugystę ir susitikimus.
Rugsėjo 30-ąją Kaune į paskutinę kelionę išlydėtas 64-erių atlikėjas, humoristas, grupės „Balius“ narys Gintautas Kirkila, daugelio dešimtmečius vadintas tiesiog Klarku. Atsisveikinimas vyko „Tylos namuose“, o amžinojo poilsio atlikėjas atgulė Panemunės kapinėse.
Artimieji buvo paprašę atsisveikinančiųjų atnešti po vieną baltą žiedą. Baltų gėlių apsuptoje salėje skambėjo paties G. Kirkilos-Klarko dainos, ekrane keitėsi jo gyvenimo akimirkos. Prie urnos buvo padėta ir vienu iš atlikėjo atpažinimo ženklų tapusi kaubojiška skrybėlė.
14 valandą išnešant urną susirinkusieji išgirdo simboliškai nuskambėjusį grupės „Queen“ kūrinį „The Show Must Go On“.
„Dėkui, Klarkai, už kiekvieną žingsnį drauge“
Atsisveikinimo knyga tapo vieta tam, ko nebespėta pasakyti gyvai.
„Kiek daug liko neišsakyta, kiek daug liko neišdainuota… Dėkui, Klarkai, už kiekvieną žingsnį drauge: scenoje, eteryje, gyvenime…“ – įrašė Raimondas Šilanskas.
Kitas atsisveikinimas priminė ir G. Kirkilos-Klarko dainas: „Gintas mus paliko, bet jo dainos ir gera nuotaika dar lydės mus ilgai“, – parašė Tomas Bagdonavičius.
Tarp puslapiuose likusių prisiminimų – ne tik scenos žmonių žodžiai. Vieni prisiminė bendrus pasirodymus ir keliones, kiti – asmeninius susitikimus. Atsirado ir įrašas apie prieš daugelį metų Birštone kartu valgytus pusryčius bei išgertus tris litrus uogienės.
„Atminty, Gintai, tavo muzika skambės…“ – keliuose žodžiuose savo atsisveikinimą sutalpino dar vienas atėjęs žmogus.
O viename paskutinių puslapių liko vos keturi žodžiai: „Aš prisimenu kai…“ – tarsi neužbaigtas sakinys, kurį kiekvienas pažinojęs Klarką galėtų pratęsti savaip.
Asta Pilypaitė: paskutiniai susitikimai buvo visai neseniai
Atsisveikinti su G. Kirkila-Klarku atvykusi dainininkė Asta Pilypaitė pasakojo, kad jų keliai scenoje susikirsdavo jau seniai. Artimi draugai jie nebuvo, tačiau, pasak atlikėjos, kolegiškas ryšys visuomet buvo šiltas.
„Apskritai Klarkas – jo kitaip negaliu vadinti, nes kažkaip niekas niekada kitaip ir nevadino – Klarkas. Tikrai visada šiltas, inteligentiškas žmogus“, – prisiminė A. Pilypaitė.
Po ilgesnės pertraukos jų keliai šį pavasarį vėl susikirto televizijos laidos filmavime, o vasarą – koncerte. Pastarąjį susitikimą dainininkė prisimena ypač ryškiai.
„Buvo labai gražus koncertas, labai daug žmonių. Publika tiesiog šėlo, per lietų šoko. Paskui mačiau pasidalinimus, kas darėsi po „Baliaus“ koncerto. Atrodė toks atgimimas. Kolegiškai džiaugiausi – vis dar eina tas traukinukas, pušku pušku. Bet va… ištinka gyvenimas. Negyvenimas, tiksliau. Labai liūdna“, – sakė ji.
Atsisveikinimo salėje skambėjusi G. Kirkilos-Klarko muzika A. Pilypaitei atvėrė ir mažiau pažintą jo kūrybos pusę. Dainininkė neslėpė buvusi maloniai nustebinta jo paties įrašytų dainų.
„Tas Klarko lengvas kantri… Galbūt tai buvo kažkaip per anksti įrašyta ir tada nesuėjo. Gal tuo metu žmonėms dar „Baliaus“ norėjosi. Manau, kad ta muzika turi pasiekti klausytojų ausis, nes labai lengvai, labai maloniai klausosi“, – kalbėjo A. Pilypaitė.
Vis dėlto viena Klarko daina jai jau seniai turi atskirą vietą.
„Mano iki dabar mylimiausia jo daina yra „Traktoriukas“. Ją ir kaip pratimą galiu dainuoti su mokiniais, ir pačiai gerai pramankštinti „r“ raidę. Tai iš tiesų pati įsimintiniausia jo daina man yra ši“, – pasakojo atlikėja.
36 metai šalia: „Mes niekada nesipykome“
Visai kitokio ilgio istorija G. Kirkilą-Klarką siejo su ilgamete scenos partnere Laura Supranavičiene. Kartu jie praleido 36 metus.
Pirmąjį jų susitikimą dainininkė prisimena iki šiol. Pasak jos, juos supažindino „Baliaus“ sumanytojas Kastas Lušas – tuomet Laurai paskambinta ir pasiūlyta atvykti dainuoti į studiją. Taip prasidėjo daugiau nei tris dešimtmečius trukusi jų bendra muzikinė istorija.
Paklausta, ar per tiek metų teko rimtai susipykti, L. Supranavičienė atsakė trumpai: „Niekada.“
„Aš dabar visiems sakau – man tiesiog atsiuntė nepaprastai gerą žmogų šalia manęs kaip kolegą. Aš buvau karalienė, visiškai dėl nieko nesukau galvos“, – pasakojo ji.
Koncertų užsakymai, aparatūra, reklama, kelionės – daugybe praktinių dalykų rūpinosi Klarkas. Laurai, pasak jos, dažnai belikdavo išgirsti: „Kolegė, užsirašyk datas.“
Jis ją pasiimdavo į koncertus ir parveždavo namo, nešdavo jos sceninių drabužių krepšį net tada, kai pačiam skaudėdavo koją ar klubą.
„Sakydavau: Klarkai, aš gi pati galiu panešti. – Ne“, – vieną iš kasdienių jų bendrystės detalių prisiminė dainininkė.
„Jis buvo mano psichologas. Aš buvau jo psichologė“
Per dešimtmečius kartu praleistos valandos neapsiribojo scena. Kelionės į koncertus ir namo buvo laikas pokalbiams, kurių publika negirdėjo.
„Jis buvo mano psichologas. Aš buvau jo psichologė. Mes gi turėjom daug gražaus ir ilgo laiko, kai važiuodavom į koncertą, po koncerto. Aš turėjau draugą, kolegą, psichologą“, – sakė L. Supranavičienė.
Ji pasakojo ir apie kitokią Klarko muzikinę pusę. Atlikėjas kūrė savo dainas ir mėgino su jomis koncertuoti, tačiau publikos akyse buvo taip stipriai susijęs su „Baliaus“ įvaizdžiu, kad klausytojai vis laukdavo būtent linksmojo, energingojo Klarko.
Pasak L. Supranavičienės, jis dėl to neliūdėjo.
„Jis labai natūraliai į visa tai žiūrėjo. Šita visa muzika, su kuria mes buvome tiek metų, irgi buvo atliekama su meile ir, kaip mes sakom, pilna koja“, – sakė ji.
Publika sugrįžo jau su kita karta
„Baliaus“ istorijoje buvo ir pakilimų, ir ramesnių laikotarpių. Tačiau, anot Lauros, jie niekada neturėjo didelės komandos, kuri rūpintųsi jų viešinimu ar karjera. Patys atlikėjai taip pat nesiveržė tapti nuolatiniais televizijos veidais.
Ir vis dėlto publika vis sugrįždavo.
„Mes patys stebėjomės – truputį atitoldavo ta mūsų publika ir paskui vėl pareidavo. Ir dabar kažkaip jau parėjo ta karta, kur mes juokiamės: žiūrėk, jau čia dabar net nebe vaikai, bet anūkai mus kviečia“, – pasakojo L. Supranavičienė.
Vienas paskutinių bendrų koncertų Kaune vyko jaunų žmonių vestuvėse. Ir „Baliaus“ norėjo ne jaunavedžių tėvai – patys jaunieji.
Koncertų pastaruoju metu vėl buvo tiek daug, kad Laura jau siūlė tempą mažinti.
„Aš jau sakydavau, kad mums reikia truputį stabdyti, kad per daug tų koncertų. Jis sakydavo: „Bet, Laura, nu, bet kviečia. Negalėjau atsakyti“, – prisiminė scenos partnerė.
Jiedu jau buvo suplanavę ir poilsį. Spalio 25-ąją turėjo įvykti paskutinis koncertas prieš kelių savaičių pertrauką.
„Turėjom galimybę sau pasidaryti atostogas, mes jas pasidarėm. Iki lapkričio 19-osios… Bet nepaatostogavom. Nespėjo Klarkas“, – sakė Laura.
Šeima buvo jo atrama
Kalbėdama apie žmogų, kurį pažinojo 36 metus, L. Supranavičienė prisiminė, kad net susierzinęs Klarkas mokėjo iš situacijos pasitraukti neįžeisdamas kito. Labiausiai jį erzindavo nekultūringas, įkyrus elgesys.
„Jis mokėdavo atsitraukti“, – sakė ji.
Tačiau ypač stipria G. Kirkilos atrama, anot scenos partnerės, visuomet buvo jo šeima.
„Aš turbūt savo rate nesu sutikusi kitos tokios šeimos, kaip jų šeima. Ji yra labai labai stipri. Pas juos labai didelis ryšys“, – kalbėjo L. Supranavičienė.
Rugsėjo 26-ąją pasklidusi žinia apie G. Kirkilos-Klarko mirtį buvo netikėta – atlikėjui buvo 64-eri. Dar paskutinį savo gyvenimo vakarą jis leido scenoje.
