Būti išgirstam ir suprastam – vienas universaliausių žmogaus poreikių. Tačiau neretai patys save nutildome dar prieš ištardami pirmąjį sakinį: bijome suklysti, kitų vertinimo, pasirodyti nepakankamai įdomūs ar tiesiog kitokie. Režisierė ir aktorė Virginija Kuklytė-Gedvilienė pastebi, kad žmogaus poreikis būti išgirstam nuo jo amžiaus nepriklauso – keičiasi tik priežastys, dėl kurių jis nedrįsta viešai kalbėti.
Kaip nebeslėpti savo balso, drąsiau jaustis prieš auditoriją naują sezoną pradėjusioje Vilniaus studijoje „Gal meno?“ mokosi skirtingo amžiaus ir skirtingų patirčių žmonės. O tai, ką tai gali pakeisti, atskleidžia trijų profesionalų patirtys – V. Kuklytės-Gedvilienės bei aktorių Artūro Svorobovič ir Kyrylo Kremenchuk. Visus juos skirtingais gyvenimo etapais siejo darbas su sceninės kalbos pedagoge, studijos „Gal meno?“ įkūrėja Rita Juodeliene.
Išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis
Režisierė ir aktorė V. Kuklytė-Gedvilienė sceninės kalbos pas R. Juodelienę pradėjo mokytis dar būdama moksleivė. Tuomet įgytos žinios ilgainiui tapo jos profesinio darbo dalimi.
„Manau, kad iš tų pamokų pirmiausia atsinešiau gebėjimą klausytis ne tik to, kas pasakoma, bet ir to, kas lieka tarp žodžių. Labai anksti supratau, kokią svarbią reikšmę scenoje turi ne tik pats tekstas, bet ir jo perteikimas. Išmokau atkreipti dėmesį į pauzes, kvėpavimą, į tai, kaip žmogus stovi ir kaip jo kūnas reaguoja į tariamą tekstą“, – pasakoja ji.
Šiandien V. Kuklytė-Gedvilienė pati kartais veda užsiėmimus Vilniuje įsikūrusioje „Gal meno?“ studijoje. Jos patirtis rodo, kad žmogaus sunkumai kalbant prieš kitus ne visada susiję su dikcija ar balso technika.
„Dažnai problema slypi ne balse, o žmogaus santykyje su savimi. Jis bijo būti išgirstas, suklysti, pasirodyti nepakankamai įdomus ar protingas. Tada skubama, kūnas įsitempia, mintis pasimeta. Kartais žmogui pirmiausia reikia išmokti ne kalbėti garsiau, o nustoti save mažinti dar prieš ištariant pirmą sakinį“, – sako režisierė.
Jos teigimu, įtaigus kalbėjimas nėra išskirtinė dovana, kurią vieni žmonės turi, o kitiems belieka su tuo susitaikyti.
„Įtaigumas nėra įgimtas talentas ar ypatingas balso tembras. Jis atsiranda tada, kai žmogus aiškiai žino, ką nori pasakyti, supranta, kam tai sako, ir nebando apsimesti kitu. Geras kalbėtojas nebūtinai turi kalbėti garsiai ar įspūdingai – svarbiausia, kad jo mintys būtų aiškios, o kalbėjimas – nuoširdus ir suprantamas“, – pabrėžia ji.
Kai ekranas leidžia pasislėpti, gyvas pokalbis – ne
Šiandien nemaža dalis kasdienio bendravimo vyksta rašant trumpąsias žinutes ar naudojantis socialiniais tinklais. V. Kuklytės-Gedvilienės nuomone, dėl to gebėjimas kalbėtis gyvai tampa ne mažiau, o dar labiau reikalingas.
„Ekranas leidžia pataisyti sakinį, ištrinti, perrašyti. Gyvame pokalbyje lieki su žmogumi čia ir dabar – matai jo akis, jauti artumą, šilumą, reakciją, pauzes. Žmogui visada reikia ne tik perduoti informaciją, bet ir būti šalia kito, būti pamatytam ir išgirstam“, – sako aktorė.
Dirbdama su skirtingo amžiaus žmonėmis ji pastebi ir skirtingus jų poreikius. Vaikams lengviau žaisti ir nebijoti būti netobuliems, jaunimas jau stipriau jaučia aplinkinių vertinimą, o suaugusieji dažniausiai ateina norėdami kalbėti aiškiau, drąsiau ar profesionaliau.
Tačiau, anot jos, visus jungia tas pats poreikis – būti išgirstiems ir suprastiems.
Sceninės kalbos užsiėmimai gali būti svarbūs ir jaunam žmogui, kuris dar tik renkasi profesinį kelią. Čia lavinamas ne vien balsas – žmogus gali geriau suprasti, kaip reaguoja į dėmesį, kaip dirba grupėje, argumentuoja, improvizuoja, klausosi kitų ar prisiima atsakomybę.
„Kartais profesinio kelio paieška prasideda ne nuo klausimo „kuo noriu būti?“, o nuo daug svarbesnio – „kas aš esu ir ką galiu?“, – sako V. Kuklytė-Gedvilienė.
Nuo kalbos spragų – iki tarptautinių konkursų
Aktoriaus Artūro Svorobovič pažintis su R. Juodeliene prasidėjo visai kitaip. Trečiame studijų kurse jis pats jautė turintis sceninės kalbos spragų – trukdė akcentas, buvo sunku aiškiai dėstyti mintis. Todėl 2013 metais pasirinko R. Juodelienės dėstytą kursą „Menas kalbėti“.
Vienas atsiskaitymas, anot jo, tapo ilgesnio profesinio bendradarbiavimo pradžia. Studentams reikėjo parengti dešimties minučių viešąją kalbą laisva tema, o A. Svorobovič pasirinko pristatyti Fiodoro Dostojevskio romaną „Demonai“.
Pastebėjusi studento susidomėjimą literatūra, dėstytoja pasiūlė jam dalyvauti skaitovų konkurse. Vėliau sekė dar vienas konkursas, konferencijos Lietuvoje ir užsienyje, o ilgainiui – ir kvietimas tęsti teatro studijas magistrantūroje.
„Dėstytoja R. Juodelienė turi išskirtinę vietą mano gyvenime ir aktoriaus profesijoje. Jos užsiėmimų dėka tapau tuo, kas esu dabar“, – sako aktorius.
Vis dėlto svarbiausia iš tų metų liko ne konkursų rezultatai. A. Svorobovič iki šiol prisimena valandas, praleistas analizuojant tekstą ir ieškant atsakymo į iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą – ką iš tiesų noriu pasakyti?
„Dėstytoja visada sakydavo: „Už žodžių yra kur kas daugiau negu raidžių sąskambis.“ Iki šiol ruošdamas ir analizuodamas tekstą naudoju jos techniką“, – pasakoja jis.
Todėl sceninė kalba, aktoriaus įsitikinimu, yra kur kas daugiau nei taisyklingas tarimas, deklamavimas ar laikysena. Gebėjimas suvaldyti mintį, analizuoti informaciją ir aiškiai ją perteikti reikalingas ne tik aktoriui.
O žmogui, kuris turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta atsistoti prieš auditoriją, A. Svorobovič turi trumpą patarimą: „Mėginkit ir klyskit. Klyskit ir mėginkit.“
Baimė suklysti pažįstama daugeliui
Aktorius ir teatro pedagogas Kyrylo Kremenchuk į kalbėjimą žvelgia dar iš vienos perspektyvos – kaip į kasdienio gyvenimo gebėjimą.
„Mūsų gyvenime komunikacija ir bendravimas yra vieni svarbiausių dalykų. Mokėti kalbėti bei aiškiai artikuliuoti savo mintis reiškia mokėti gyventi tarp žmonių“, – sako jis.
K. Kremenchuk teigimu, sceninės kalbos mokymasis jam pačiam pirmiausia padėjo suvokti žodžių svarbą. Tačiau užsiėmimuose dirbama ne tik su žodžiais – lavinamas balso skambesys, kalbėjimo aparatas, gebėjimas formuluoti mintį ir ją perteikti kitam.
Pirmą kartą į tokius užsiėmimus ateinančių žmonių baimės, anot jo, dažniausiai labai panašios.
„Žmonės bijo klysti ir kvailai atrodyti. Tai yra įprastos baimės. Dažniausiai per pirmus užsiėmimus mokomės prisiminti ir atrasti mažą vaiką savyje, kuris prieš daug metų nebijojo kritikos ir negalvojo apie tai, ką pasakys kiti“, – pasakoja pedagogas.
Jis įsitikinęs, kad išmokti būti prieš auditoriją galima, tačiau tam neužtenka kelių techninių pratimų.
„Baimių įveikimas yra procesas, nuoseklus darbas su savimi bei savo emocijomis“, – pabrėžia aktorius.
Jam svarbus ir skirtumas tarp gražiai perskaityto bei iš tiesų paveikaus teksto. „Svarbu ne tik „kaip“ žmogus kalba, bet ir „ką“ jis kalba. Ką jis nori pasakyti tais žodžiais? Ar pats žmogus mąsto kalbėdamas, ar tik skaito iš lapo?“ – klausia K. Kremenchuk.
Ne vien tiems, kurie svajoja apie sceną
Visų trijų pašnekovų patirtys skirtingos, tačiau jose kartojasi viena mintis: sceninė kalba nėra skirta tik būsimiems aktoriams. Gebėjimas aiškiai suformuluoti mintį, išgirsti kitą, valdyti balsą ir kūną, nepasimesti sulaukus dėmesio ar drąsiai prisistatyti naujoje aplinkoje praverčia gerokai dažniau nei teatro scenoje.
K. Kremenchuk sako labiausiai vertinantis pokytį, kurį vėliau pamato savo mokiniuose: kai viešojo kalbėjimo pamokos padeda geriau pasirodyti mokykloje, susirasti naujų draugų ar tiesiog drąsiau papasakoti apie save.
V. Kuklytė-Gedvilienė šį pokytį apibūdina dar paprasčiau – žmogus pamažu leidžia sau būti girdimas.
„Kai jis išmoksta ne atsiprašinėti už savo balsą, o juo pasitikėti, keičiasi laikysena, žvilgsnis, santykis su auditorija. Aplinkiniai tai pajunta labai greitai. Tačiau man svarbiausias pokytis įvyksta ne tada, kai žmogų pradeda kitaip matyti kiti, o tada, kai jis pats sau leidžia užimti vietą ir būti girdimas“, – sako režisierė.
Naują sezoną pradedanti „Gal meno?“ studija kviečia prisijungti naujus narius. Ir nors vieni čia gali ateiti norėdami pasirengti scenai, kiti – įveikti auditorijos baimę ar išmokti aiškiau kalbėti, pašnekovų teigimu, jų patirtys rodo kur kas platesnę šių užsiėmimų prasmę: mokantis valdyti žodį, kartu mokomasi suprasti, ką nori pasakyti ir kodėl verta išdrįsti tai pasakyti garsiai.