Netrukus vyks Kauno knygų mugė, kurioje numatyta ir speciali erdvė jauniesiems skaitytojams. Tai gera proga pasidomėti naujais tyrimais apie skaitymui palankią aplinką namuose ir mokykloje.
Naujoji skaitymo ambasadorė 2026–2027 metams literatūros vadybininkė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė pasiūlė iniciatyvą „Skaitymo valandėlė“ ir pakvietė jaunuosius skaitytojus į skaitymą pažvelgti kitaip – be spaudimo, be privalomų sąrašų ar atsiskaitymų. Skaitymo ambasadorės teigimu, tokios iniciatyvos „tikslas – suteikti vaikams ir jaunimui galimybę skaityti tai, kas jiems patinka, kad tą valandą tiesiog susikauptų prie patinkančio skaitomo teksto“. Tokių šalių kaip Suomija patirtis rodo, kad net pusė valandos skaitymo kasdien turi įtakos ugdant vaikų skaitymo gebėjimus.
Įgyvendinant šią naująją „Skaitymo valandėlė“ iniciatyvą reikšmingai galėtų prisidėti mokyklų bibliotekos: Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijajau pradėjo skelbti pirmuosius renginius. Studijos rodo, kad mokyklų bibliotekos labai svarbios įtraukiant vaikus į savarankišką skaitymą. Bet, žinoma, svarbu ir gal net svarbiausia tai, kiek bendrojo ugdymo mokyklų sistema leidžia integruoti skaitymą savo malonumui į kasdienį vaikų ir paauglių mokymąsi.
Ir ankstesnės (2023-06-13 LRT laida „Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai“, tema: Ar šiandieninė mokykla ugdo meilę literatūrai?), ir dabar vykstančios (2026-05-13 LRT radijo laida „Pakeliui su klasika“, tema: Apie skaitymo įgūdžių lavinimą ir skaitymo skatinimą) diskusijos rodo, kad Lietuvos mokyklose rasti laiko tokioms iniciatyvoms kaip „Skaitymo valandėlė“ ir dar daryti tai nuolat yra gana sunkiai įgyvendinamas tikslas. Būtų puiku, jeigu pedagogiką studijuojantys studentai imtųsi tyrimo, kaip, remiantis geraisiais kitų šalių pavyzdžiais, laiko ir galimybių savarankiškam mokinių skaitymui būtų galima rasti ir Lietuvos mokyklų kasdienybėje. Taip pat būtų svarbu ištirti ir kaip dažnai laiko skaitymui skiria (gali skirti) patys mokytojai.
Skaitymui palanki aplinka namuose
Savarankiškas vaiko skaitymas nurodytas kaip svarbus veiksnys naujoje G. Šilinsko ir S. Raižienės studijoje apie 2 klasės mokinių raštingumo įgūdžius, tyrimo rezultatai paskelbti šiais metais mokslo žurnalo „Psichologija“ 74 numeryje, straipsnyje „Home Literacy Environment and Children’s Literacy Skills in Grade 2“ (Raštingumo aplinka namuose ir antros klasės mokinių raštingumo įgūdžiai). Mokslininkai tyrė, kaip skirtingi raštingumo aplinkos namuose aspektai yra susiję su 2 klasės mokinių raštingumo įgūdžiais. Tyrime dalyvavo 522 antros klasės mokiniai (iš jų 48 % mergaičių) ir jų tėvai, gyvenantys Lietuvoje. Tyrimo metu buvo vertinami vaikų skaitymo ir rašymo įgūdžiai, o tėvai pildė klausimyną apie raštingumo aplinką namuose.
Taikant hierarchinę regresinę analizę buvo patikrinti trys modeliai, siekiant nustatyti, kiek pagal tam tikrus raštingumo aplinkos namuose aspektus galima prognozuoti vaikų raštingumo įgūdžius – gebėjimą skaityti sakinius, rašyti be klaidų diktuojamus sakinius ir suprasti perskaitytą tekstą. Pirmame šios analizės etape buvo keturi kintamieji: tėvų išsilavinimas, vaiko lytis, vaiko žodynas ir žodžių skaitymas, o antrame etape – keleriopa informacija apie raštingumo aplinką namuose (tyrėjai juos įvardija „raštingumo aplinkos namuose aspektais“): tėvų mokymas vaiką skaityti ir rašyti, tėvų skaitymas vaikui, vaiko savarankiškas skaitymas namuose ir knygų skaičius namuose.
Koreliacinės analizės rezultatai rodo, jog antroje klasėje mokinių raštingumo įgūdžiai yra iš tikrųjų plėtojami veiksmingiau, kai namuose tėvai suteikia vaikams prieigą prie knygų ir sudaro sąlygas vaikui pačiam skaityti knygas. Pasak tyrėjų, tėvų vaidmuo kinta vaikams augant ir patiems įgyjant daugiau skaitymo patirties. Atlikę instruktorių vaidmenį vaikui mokantis skaityti, tėvai turėtų iš instruktorių palaipsniui virsti motyvatoriais, kuriančiais skaitymui palankią aplinką ir skatinančiais vaikus skaityti savarankiškai.
Patiems tyrėjams buvo gana netikėta, kad, vertinant vaikų raštingumo gebėjimus, vienareikšmiškai stipresnis veiksnys yra paties vaiko savarankiškas skaitymas. Vadinasi, lengvai prieinami ištekliai (namuose esančios knygos ir jų skaičius) yra svarbu, tačiau dar svarbiau, kad vaikas tas namuose esančias knygas skaitytų. Suaugusiųjų pareiga – užtikrinti, kad įvairaus amžiaus vaikai turėtų pakankamai laiko skaityti ir mokykloje, ir namuose.
Tačiau ekranų laikais vaikų įtraukimas į skaitymą tėvams yra nelengvas iššūkis. Viena iš viešojoje erdvėje bene labiausiai pastebimų Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. programos priemonių yra ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“. Ankstyvojo skaitymo lauknešėliai naujagimiams, specialiai parengtos nemokamai platinamos knygos – visa tai padeda tėvams su knyga ir skaitymu savo vaikus supažindinti jau nuo pirmų gyvenimo dienų, o besikuriantys specialūs skaitymo kampeliai ir veiklos bibliotekose (pvz., Ąžuolyno bibliotekos mažylių skaitymo klubas „Pupos ir puslapiai“) gali padėti ugdyti vaiko skaitymo gebėjimus. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka siūlo tinklalaides („Skaitymo ambasadorius. Knygialaidė“, „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“), leidžia leidinių tėvams, mokytojams, bibliotekininkams ir edukatoriams: pavyzdžiui, 2026 m. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Jimo Trelease’o knyga „Skaitymo garsiai vadovas“: ši knyga apie tai, kaip pratinti vaiką norėti skaityti.
Savarankiškas skaitymas mokyklos kasdienybėje
Motyvacija skaityti, laikas, skiriamas savarankiškam giliajam skaitymui namuose ir mokykloje yra ypač svarbi tema kalbant apie moksleivių skaitymą. 2022 m. Arūno Šilerio publikuotame tyrime vertintas Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos projektas (2021) (tyrimo rezultatai paskelbti 79-ajame žurnalo „Knygotyra“ numeryje, straipsnyje „Lietuvių kalbos ir literatūros programa kaip terpė giliajam skaitymui ugdyti“). Po tyrimo pateiktose rekomendacijose nurodoma, kad per visą 5–12 klasių mokymosi laikotarpį nenutrūkstamai turėtų būti sudaromos palankios sąlygos skatinant gilųjį skaitymą: leidžiant rinktis skaitomus kūrinius, skaitymo laiką ir skaitymo veiklos dalyvius, skaityti kūrinius, kurie atitinka mokinio lygį, organizuoti bendras skaitymo veiklas, projektus, aptarimus ir pan. su klasės draugais.
Šie pasiūlymai atspindi esminius faktorius, lemiančius jaunimo motyvaciją skaityti: literatūros aktualumas asmeniniam gyvenimui, platus literatūros kūrinių pasirinkimas, pakankamai laiko skaityti, pasirinkimo laisvė renkantis iš atrinktų kūrinių ir galimybė aptarti skaitinius (apie skaitymą skatinančius veiksnius išsamiai rašyta 2015 m. publikuotoje Švedijos kultūros tarybos leidinių serijos knygoje „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus.“).
Pasak A. Šilerio, giliojo skaitymo gali būti skiriami du tipai: pirmuoju atveju svarbus intensyvus emocinis išgyvenimas, įsitraukimas, šiam skaitymo būdui parankesni kokybiški grožinės literatūros tekstai. Antruoju atveju skaitytojas susikaupia, atsiriboja nuo išorinių dirgiklių – taip aktyvuojami smegenų procesai, reikalingi ir grožinio, ir informacinio stiliaus įvairaus ilgio tekstams suvokti ir analizuoti. Antrasis tipas dažniau siejamas su išorine skaitytojo motyvacija, o pirmasis – su vidine skaitytojo motyvacija (skaitymo malonumu), tačiau abiejų tipų giliajam skaitymui būtini geri teksto suvokimo įgūdžiai. Nors skaitymo tyrimuose abu motyvacijos tipai laikomi reikšmingais skatinant skaitymą, yra požymių, kad vaikai, kurie skaito skatinami išorinės motyvacijos, iš savo skaitymo gauna mažiau, nes išorinių veiksnių motyvuojami skaitytojai yra labiau linkę skaityti paviršutiniškai.
Iš šio tyrimo rezultatų aiškėja, kad analizuotas Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko programos projektas buvo palankesnis antrojo tipo giliajam skaitymui. Penktų–aštuntų klasių programoje giliojo skaitymo forma, siejama su vidine skaitytojo motyvacija ir pasižyminti savanoriškumu, malonumu, yra skatinama. Tačiau I–IV gimnazijų klasėse skaitymo malonumą ir įdomumą užgožia iškeltas tikslas analizuoti literatūros kūrinius kaip meną – atrenkant kūrinius svarbios temos, chronologija, bet nelieka tikslo išlaikyti vidinę skaitytojo motyvaciją, siejamą su skaitymu savo malonumui.
Skaityti lėtai išsaugant gilumą ir sąsajas
Didelę vaikų ir paauglių savarankiško skaitymo dalį dabar sudaro vadinamasis paviršinis skaitymas – greitojo skaitymo technika, reikalinga išgyvenimui skaitmeninėje civilizacijoje, kai gausybė tekstų kompiuterio ar mobiliojo telefono ekranuose paprastai tik permetama akimis šokinėjant nuo vienos informacijos porcijos prie kitos (pvz., skaitymas socialiniuose tinkluose, žinučių skaitymas). Problema kyla tada, kai greitasis skaitymas išstumia kitus, daugiau dėmesio reikalaujančius skaitymo būdus, skatinančius plėsti žodyną, lavinančius analitinį bei kritinį mąstymą. Juk tam, kad vaikai sėkmingai lavintų, pavyzdžiui, medijų raštingumo kompetencijas, jiems būtini geri skaitymo gebėjimai, – šią mintį ekspertai iš Lietuvos, Švedijos ir Suomijos išsakė ir vienoje iš 2026 m. rugsėjo mėn. vykusio festivalio „Būtent“ diskusijų „Ar mokykla dar spėja paskui TikTok: kas moko jaunimą mąstyti?“ (Šiaurės ministrų Tarybos biuras Lietuvoje).
Analizuodamas, kaip išmanusis telefonas pakeitė pasaulį socialinės antropologijos profesorius Tomas Hiulanas Eriksenas (lietuvių kalba išleistos jo knygos „Akimirkos tironija“ ir „Ekrano laikai“) rašė: kai nuolat augantis informacijos kiekis perduodamas didėjančiu greičiu, dėl šio krovimo darosi vis sunkiau kurti pasakojimus, sekas, raidą. Dėl skubėjimo ir informacijos antplūdžio nyksta gilumas ir sąsajos – netenkame gebėjimo įžvelgti ryšius, esmę. Todėl toks svarbus tampa dėmesys savarankiškam giliajam skaitymui – ir vaikams, ir juos ugdantiems suaugusiems.
Jolanta Kovalevskaitė, VDU Lituanistikos katedros dėstytoja ir tyrėja