Stilius sportininko gyvenime nėra apie madą. Apranga sportininko gyvenime dažnai klaidingai suvokiama kaip antraeilis dalykas, tarsi ji turėtų reikšmę tik fotosesijoms ar oficialiems renginiams. Tačiau viešas žmogus komunikuoja nuolat, net tada, kai tyli. „Apranga tampa vizualine kalba, kuri apie sportininką pasako dar prieš jam pradedant kalbėti“, – teigia pažengusiųjų Elitinės paralimpiečių akademijos lektorė, stilistė Brigita Zygmantaitė.
Paralimpiečiams ši vizualinė kalba galioja lygiai taip pat, kaip ir visiems kitiems profesionaliems sportininkams. Todėl apranga sporto pasaulyje – tai visų pirma apie profesionalumą, pasirengimą ir pagarbą situacijai.
Rezultatas atveria duris, tačiau tai, kas vyksta už tų durų, labai dažnai priklauso nuo įvaizdžio. Oficialūs renginiai, apdovanojimai, susitikimai su rėmėjais, bendravimas su žiniasklaida, fotosesijos – tai situacijos, kuriose sportininkas vertinamas ne vien pagal sportinius pasiekimus. Šiose erdvėse apranga gali sustiprinti pasitikėjimą arba sukelti abejonių.
„Būtent todėl aprangos kodai nėra formalumas. Jie yra gairės, padedančios jaustis užtikrintai. Sąmoningi pasirinkimai leidžia jaustis tvirčiau situacijose, kurios dažnai būna neapibrėžtos: renginiai, fotosesijos, susitikimai su rėmėjais“, – priduria B. Zygmantaitė.
Ar paralimpiečiams galioja tie patys aprangos kodai ir tos pačios taisyklės? Pasak stilistės, etiketas galioja visiems. Paralimpiniame kontekste atsiranda tik vienas svarbus akcentas: komfortas ir funkcionalumas tampa ne išimtimi, o prioritetu, tačiau vis tiek turi derėti su etiketu.
Svarbiausia – išlaikyti aprangos kodo esmę. Pavyzdžiui, jei kvietime nurodyta šventinė apranga, kiekvienas gali individualiai pritaikyti drabužių detales pagal savo komfortą – tai gali būti patogesni batai, suknelės ilgis ar kiti sprendimai, leidžiantys jaustis patogiai, manevruoti vežimėliu ar naudotis pagalbinėmis priemonėmis ir tuo pačiu išlaikyti profesionalų ir stilingą įvaizdį.
Kai kvietime nenurodytas aprangos kodas, vadovautis padeda labai paprasta taisyklė – geriau pasirinkti aprangą, kuri yra „laipteliu aukščiau“, nei per laisva ar pernelyg kasdieniška. Tokiose situacijose saugiausiu pasirinkimu tampa „business casual“ – tai dalykiška, tvarkinga, bet ne per daug formali apranga, tinkanti įvairioms progoms, kuriose svarbi reprezentacija. Paralimpinio sporto pasaulyje tokių situacijų tikrai netrūksta: spaudos konferencijos, komandų pristatymai, oficialūs priėmimai ar apdovanojimų ceremonijos – visa tai reikalauja apgalvotos išvaizdos. Net ir dalyvaujant žiūrovo ar svečio vaidmenyje, apranga siunčia aiškią žinutę apie mūsų profesionalumą, supratimą apie kontekstą ir pagarbą renginio dalyviams.
„Neformalesnėse aplinkose – susitikimuose su akademinėmis bendruomenėmis, neįpareigojančiuose renginiuose – puikiai tinka „smart casual“ stilius: patogi, bet šiek tiek puošnesnė ir elegantiškesnė kasdienė apranga, kuri leidžia jaustis savimi. Vis dėlto svarbiausia ne pats stiliaus pavadinimas, o tai, kad apranga būtų tvarkinga, nevaržytų judesių, tiktų konkrečiai situacijai, sezonui, paros metui, progai ir oficialumo lygiui“, – paaiškina stilistė.
Susitikime su rėmėjais sportininkas pirmiausia yra profesionalus partneris. Rėmėjai investuoja ne tik į rezultatus, bet ir į asmenybę, kuri tampa jų prekės ženklo ambasadore. Apranga čia veikia kaip neverbalinė žinutė: „Aš suprantu šią aplinką“.
„Kostiumas, švarkas, struktūruota apranga ir santūrios spalvos – tai ne formalumas, o patikimumo signalas. Verslo aplinkoje klasika visada laimi. Kostiumą arba klasikinę aprangą verta rinktis, kai tai pirmasis susitikimas su rėmėjais, kai kalbama apie sutartis, finansus ar ilgalaikį bendradarbiavimą, taip pat, jei rėmėjas yra bankas, technologijų, paslaugų ar verslo įmonė. Tokia apranga ypač tinkama, kai susitikimas vyksta biure, viešbutyje ar konferencijoje“, – pasakoja B. Zygmantaitė.
Sportinė apranga tinkama tuomet, kai bendradarbiavimas yra neformalus ir jau užmegztas, kai susitikimas vyksta sporto kontekste, pavyzdžiui, treniruotės, rungtynių ar fotosesijos metu. Ji taip pat tinka, kai apranga naudojama tiesioginei rėmėjo produkto reprezentacijai – sportininkas tampa rėmėjo veidu, o apranga tampa dalimi jo įvaizdžio.
Kai fotosesijose prašoma atsinešti „kasdienius drabužius“, reikėtų žinoti, jog geriausiai nuotraukose atrodo paprasti kirpimai, vienspalviai, ramūs tonai ir matiniai audiniai. Smulkūs raštai, dideli logotipai ir blizgūs audiniai kuria vizualinį triukšmą ir atitraukia dėmesį nuo žmogaus. Moterų makiažas taip pat turėtų būti natūralus: „Trumpai tariant, mažiau detalių, daugiau paties sportininko.“
Kokteilinė ir šventinė apranga paralimpiniuose renginiuose galioja lygiai taip pat, kaip ir visur kitur – tai pagarbos ženklas ne tik renginiui ar ceremonijai, bet ir pačiam sportininkui.
„Skirtumas tas, kad kiekvienas aprangos pasirinkimas turėtų būti vertinamas per patogumo ir funkcionalumo prizmę. Aukštakulniai nėra privalomi, ilga suknelė – nebūtina, tačiau elegancija, santūrumas ir tvarkingumas – būtini. Vakarinė apranga šiuose renginiuose nėra tuščia formalumo forma, ji atspindi sportininko brandą, jo pasiekimų svarbą ir gebėjimą išlaikyti profesionalų įvaizdį net už sporto ribų“, – teigia B. Zygmantaitė.
Ne mažiau svarbus yra ir lydinčio asmens įvaizdis. Jo apranga taip pat turėtų atitikti renginio pobūdį. Nesvarbu, ar tai treneris, asmeninis padėjėjas, ar artimas šeimos narys – jis tampa ir asmeninio sportininko įvaizdžio, ir sporto bendruomenės veido dalimi, ir kartu su sportininku siunčia bendrą vizualinę žinutę apie pagarbą, pasirengimą ir bendrą atstovavimą.
„Sąmoningas įvaizdis nėra nei apie pinigus, nei apie mados žinių demonstravimą. Tai pasirengimo, savitvardos ir gebėjimo valdyti viešas situacijas ženklas. Tinkama apranga leidžia jaustis užtikrintai, ramiai ir padeda sustiprinti autoritetą. Šiandien stilius tampa dar viena profesine kompetencija – tokia pat lavinama kaip ir sportiniai įgūdžiai. Paralimpiečiai jau yra aukščiausio lygio profesionalai savo srityje. Aprangos etiketo suvokimas suteikia galimybę išlaikyti tą patį profesionalumo jausmą ir už sporto ribų – renginiuose, susitikimuose ar viešoje erdvėje. Galiausiai, sąmoningas įvaizdis nėra tik apie tai, kaip atrodome kitiems – tai būdas parodyti pagarbą sau, savo pasiekimams ir aplinkai, kurioje veikiame“, – sako stilistė B. Zygmantaitė.