Vainikais pasipuošę žmonės, iš pievų parsinešti glėbiai žolynų, vaikų juokas ir iki vėlumos netylantis dainavimas – taip pirmadienio vakarą Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejuje, buvo švenčiamos Joninės. Tačiau už šventinės nuotaikos slypėjo kur kas gilesnė prasmė. Nuo seno tikėta, kad būtent šią naktį gamta sukaupia didžiausią savo galią, o žmogus gali apsivalyti, išsakyti slapčiausius troškimus ir net sutikti būsimą gyvenimo palydovą.
„Tai buvo savotiški lietuviški Naujieji metai. Žmonės apmąstydavo, ko tikisi iš ateinančio metų rato, kokių darbų imsis, ko linki sau ir savo šeimai. Joninių naktis buvo laikoma ypatingu laiku, kai žmogus gali susitikti pats su savimi ir išgirsti savo tikruosius troškimus“, – pasakojo muziejaus etnologė.
Į Rumšiškes susirinkę šventės dalyviai pirmiausia buvo kviečiami pereiti pro Joninių vartus. Jiems vandeniu buvo nuplaunamos rankos – tikėta, kad taip nusiplaunamos blogos mintys, nuoskaudos ir per metus susikaupęs nerimas. Vėliau pievose žmonės rinko žolynus, iš kurių pynė vainikus.
Joninių vakarą čia netrūko nei žaidimų, nei dainų. Vienoje pievoje skambėjo liaudies melodijos, kitur vaikai mokėsi senovinių ratelių, o vyresnieji varžėsi tradiciniuose žaidimuose. Pasak etnologų, būtent bendri žaidimai ir šokiai kadaise tapdavo puikia proga jauniems žmonėms susipažinti.
„Ši naktis buvo ir savotiška būsimo sutuoktinio paieškos naktis. Per dainas, ratelius, vainikų plukdymą jaunuoliai stebėdavo vieni kitus, o kai kuriose Lietuvos vietovėse net tikėta, kad būtent per Jonines gali užsimegzti lemtinga pažintis“, – aiškino etnologė.
Ne vieną šventės dalyvį pralinksmino muziejininkų pasakojimas apie paparčius. Pasirodo, senoliai į batus kartais dėdavosi paparčio lapą tikėdami, kad šis apsaugos kojas nuo nutrynimų per ilgus šokius ir vaikščiojimą.
„Paparčio žiedas mums atrodo stebuklingas ir nepasiekiamas, tačiau pats papartis turėjo ir labai praktišką reikšmę. Liaudies išmintyje magija ir kasdienybė dažnai žengė koja kojon“, – šypsojosi viena šventės vedėjų.
Dar vienas netikėtas atradimas lankytojams – pasakojimai apie vaistažoles. Žiognagė kadaise buvo naudojama vietoje duonos, o per Jonines surinkta jonažolė buvo džiovinama ir geriama žiemą, kai žmones apimdavo liūdesys ar slogios nuotaikos. Surinkti žolynai taip pat būdavo naudojami sveikatai stiprinti, aromaterapijai, o dalis jų išsaugoma net iki Kūčių apeigų.
Tarp daugybės šventės svečių buvo ir viešnia iš Pietų Afrikos Respublikos Margarita. Moteris prisipažino į Lietuvą atvykusi pirmą kartą ir sakė, kad didžiausią įspūdį jai paliko ne tik apeigos, bet ir muziejaus architektūra.
„Aš niekada nesu mačiusi tokių trobų. Jų formos, mediena, stogai atrodo tarsi iš pasakos. O žmonės čia ne tik pasakoja apie tradicijas – jie jas iš tikrųjų gyvena“, – sakė viešnia.
Kaunietė Laura į Rumšiškes atvyko su dukra. Moteris prisipažino, kad vainiką pynė pirmą kartą.
„Atrodo, lyg viskas čia sustoja. Nebesvarbu telefonai ar darbai. Pyniau vainiką ir galvojau apie tai, ko sau labiausiai linkiu“, – sakė ji.
Būtent čia, anot etnologų, slypi tikroji paparčio žiedo paslaptis. Nors visi žino, kad paparčiai nežydi, jo paieškos simbolizuoja žmogaus troškimą atrasti tai, kas jam svarbiausia.
„Paparčio žiedas yra mūsų svajonės, planai ir linkėjimai sau patiems. Kiekvienas jo ieškome vis kitur – vieni meilėje, kiti šeimoje, darbuose ar vidinėje ramybėje“, – sakė etnologė.
Joninės – gamtos, apsivalymo ir naujų pradžių šventė
Etnologai pabrėžia, kad Joninės, dar vadinamos Rasų švente, nuo seno buvo laikomos viena svarbiausių metų švenčių. Vasaros saulėgrįžos metu, kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia, buvo tikima, kad gamta pasiekia didžiausią savo brandą ir sukaupia ypatingą gyvybinę energiją. Dėl to žmonės rinko vaistažoles, maudėsi vandens telkiniuose, vaikščiojo basomis per rasą ir atlikdavo įvairias apsivalymo apeigas.
Ugnis – apsauga ir gyvybės jėga
Vienas svarbiausių Joninių simbolių – laužas. Senovėje tikėta, kad ugnis apvalo nuo blogų minčių, ligų ir nelaimių, suteikia jėgų ateinantiems metams. Todėl laužai būdavo kuriami ant kalvų ar kitose aukštesnėse vietose. Kuo aukščiau pakildavo liepsnos, tuo derlingesnių metų tikėtasi.
Kai laužas imdavo slopti, drąsiausieji šokdavo per žarijas. Tikėta, kad toks šuolis atneša sveikatą, sėkmę ir apsaugą. Jei per liepsnas peršokdavo susikibusi pora, tai buvo laikoma ilgo ir tvirto bendro gyvenimo ženklu.
Vainikai ir ateities būrimai
Joninių vakarą merginos ir moterys pindavo vainikus iš pievų gėlių, smilgų, paparčių ir vaistažolių. Vainikas simbolizavo saulę, gyvybės ratą ir gamtos pilnatvę.
Saulei nusileidus vainikai būdavo plukdomi upe ar ežeru. Iš jų kelionės buvo buriama ateitis – susilietę du vainikai pranašavo meilę, ilgai plaukiantis žadėjo sėkmę, o nuskendęs reiškė, kad svarbiems gyvenimo pokyčiams dar neatėjo laikas.
Paparčio žiedas – žmogaus svajonių simbolis
Nors visi žino, kad paparčiai nežydi, jų žiedo paieškos išliko viena gražiausių Joninių tradicijų. Senovėje tikėta, kad jį suradęs žmogus įgis ypatingų galių, atras paslėptus lobius ar sulauks didelės laimės.
Šiandien etnologai paparčio žiedą dažniau aiškina kaip simbolį – tai žmogaus slapčiausi troškimai, svajonės ir norai, kuriems įgyvendinti reikia drąsos ir tikėjimo.
Vaistažolės ir rasa – sveikatai visiems metams
Per Jonines surinktos jonažolės, kraujažolės, čiobreliai ir kiti augalai buvo džiovinami bei naudojami ištisus metus – arbatoms, gydomiesiems nuovirams, namų smilkymui, o kai kur ir Kūčių apeigoms.
Ypatinga galia buvo priskiriama ir rytinei rasai. Tikėta, kad nusiprausus ja ar per ją pavaikščiojus basomis galima sustiprinti sveikatą, išsaugoti jaunystę ir pasisemti gyvybinės energijos visiems metams.
