Lietuvos mokyklose vis labiau jaučiamas mokytojų trūkumas. Apie tai vis dažniau praneša ir žiniasklaida, ir patys švietimo sistemos atstovai. Likus savaitei iki 2025 m. rugsėjo mokyklose trūko 460 pedagogų, o per artimiausius penkerius metus šis skaičius gali išaugti iki 6 tūkst. Problema ne tik ta, kad mokytojų trūksta. Tik dalis (šiek tiek daugiau nei kas antras) baigusiųjų pedagogines studijas tampa mokytojais, o trečdalis jaunų mokytojų kasmet palieka darbą. Tarptautinis mokymo ir mokymosi tyrimas (TALIS, 2024) taip pat rodo, kad kvalifikuotų mokytojų trūkumas Lietuvoje jau trukdo užtikrinti kokybišką ugdymą.
Kodėl mokytojai palieka mokyklas arba nesirenka jų kaip darbovietės?
Viena dažniausių įvardijamų priežasčių – sudėtingos darbo mokykloje sąlygos ir toksiška aplinka. Todėl, pasak LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės, planuojamos priemonės pedagogų pritraukimui ir išlaikymui ugdymo įstaigose 2026–2028 m. turėtų sudaryti nuoseklią sistemą: pritraukti studentus, sudaryti palankias sąlygas pasimatuoti profesiją, stiprinti mentorystę ir užtikrinti / sukurti psichologiškai saugią darbo aplinką.
Organizacinėje psichologijoje plačiai naudojamas Darbo reikalavimų ir išteklių modelis gali padėti paaiškinti, nuo ko priklauso mokytojų savijauta ir psichologinė gerovė. Paprastai tariant, kai darbo reikalavimai yra dideli – pavyzdžiui, didelis darbo krūvis, nuolatinis laiko spaudimas ar sudėtingas bendravimas su mokiniais ar jų tėvais – o darbuotojams trūksta išteklių, tokių kaip vadovo palaikymas, aiškios taisyklės ar pakankamas poilsio laikas, didėja stresas ir perdegimo rizika. Ilgainiui tokia darbo aplinka gali tapti varginanti ir net žalinga.
Tačiau kai darbuotojai turi pakankamai išteklių, jie labiau įsitraukia į darbą, jaučia didesnį pasitenkinimą savo veikla, pasižymi geresne sveikata ir aukštesne psichologine gerove. Mokslininkai pabrėžia, kad mokytojų psichologinei gerovei įtakos turi ne tik su jų atliekamu darbu susiję reikalavimai, bet ir organizaciniai ir sisteminiai veiksniai.
Reikalavimai ir ištekliai mokytojo darbe
Darbo reikalavimai dažniausiai atsiskleidžia kasdienėje mokytojo patirtyje klasėje: didelis darbo krūvis ir nuolatinis laiko spaudimas, klasės valdymo iššūkiai, daugybė atliekamų vaidmenų, darbo ir šeimos vaidmenų konfliktas, aukšti lūkesčiai mokinių pasiekimams, emociniai reikalavimai bendraujant su mokiniais ir tėvais.
Tarp organizacinių veiksnių įvardijamas nepalankus vadovavimo stilius, nepakankamas teisingumo pojūtis mokykloje, taip pat per mažas vadovų ir kolegų palaikymas.
Ne mažiau reikšmingas ir platesnis kontekstas. Sisteminiai veiksniai, tokie kaip nuolatiniai švietimo politikos pokyčiai ir reformų įgyvendinimas, standartizuoto mokinių pasiekimų vertinimo reikalavimai bei skaitmenizacijos iššūkiai, taip pat daro įtaką mokytojų kasdieniniam darbui bei veikia jų savijautą.
Tvarkytis su darbo reikalavimais gali padėti turimi ištekliai. Ištekliai mokytojo darbe gali būti tiek darbo, tiek ir asmeniniai. Darbo ištekliai – tai organizacijos teikiama parama: vadovybės palaikymas, aiški darbo struktūra, autonomija darbe, galimybės profesiniam tobulėjimui, prasmingos užduotys, bendradarbiavimas tarp kolegų, konstruktyvus grįžtamasis ryšys.
Asmeniniai ištekliai yra susiję su paties darbuotojo individualiomis psichologinėmis savybėmis ar gebėjimais, pavyzdžiui, saviveiksmingumas, optimizmas, atsparumas, viltis, prisitaikymas, žvalumas ir socialinės-emocinės kompetencijos.
Mokytojų socialinių-emocinių kompetencijų svarba ir vystymo galimybės mokykloje
Švietimo sistemoje daug dėmesio skiriama mokinių socialinėms-emocinėms kompetencijoms ir jų ugdymui. Tačiau ne mažiau svarbios ir pačių mokytojų socialinės-emocinės kompetencijos. Gebėjimas įvardyti ir valdyti savo emocijas, empatiškai reaguoti į mokinių emocijas, kurti tarpasmeninį santykį bei atsakingai priimti sprendimus sudėtingose situacijose yra ne tik efektyvaus ugdymo sąlyga, bet ir svarbus pačių mokytojų psichologinės gerovės apsaugos veiksnys.
Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojams skirtos socialinių-emocinių kompetencijų vystymo programos prisideda prie sveikatai palankesnės ir efektyvumą skatinančios mokyklos aplinkos. Pastebimas didesnis programose dalyvavusių mokytojų pasitenkinimas gyvenimu ir darbu, daugiau optimizmo, energingumo, mažesnis profesinio perdegimo lygis, didesnis atsparumas stresui bei geresnė psichinė sveikata.
Siekiant stiprinti mokytojų socialines-emocines kompetencijas, svarbu kurti bendradarbiaujančią mokyklos bendruomenę. Tai reiškia sudaryti mokytojams galimybes dalintis patirtimi, iššūkiais ir sėkmėmis su kolegomis – tiek formaliai metodiniuose susitikimuose, tiek neformaliai, palaikant vieni kitus, reflektuojant. Taip pat svarbu skatinti mokytojus įsivertinti socialines-emocines kompetencijas (naudojant klausimynus, veiklos atlikimo testus, pvz., scenarijus, pritaikytus švietimo kontekstui) ir atpažinti savo stiprybes bei tobulintinus aspektus. Galiausiai, siūlyti nuoseklias į praktiką orientuotas socialinių-emocinių kompetencijų vystymo programas kaip reikšmingą pedagogų kvalifikacijos kėlimo dalį.
Ne mažiau svarbi ir organizacinė perspektyva. Socialinių-emocinių kompetencijų vystymas neturėtų apsiriboti pavienėmis iniciatyvomis. Tai turi tapti integralia mokyklos kultūros dalimi, atsispindinčia mokyklos vertybėse, ilgalaikiuose tiksluose, uždaviniuose bei kasdienėse veiklose.
Investicijos į mokytojų asmeninius išteklius, tarp kurių ir socialinės-emocinės kompetencijos, atsiperka. Asmeniniai ištekliai padeda efektyviau susidoroti su darbo reikalavimais ir tiesiogiai prisideda prie psichologinės gerovės stiprinimo. O mokytojų savijauta yra tiesiogiai susijusi su jų darbo kokybe, mokinių mokymosi motyvacija ir jų akademiniais pasiekimais bei pozityviu mokyklos klimatu. Galiausiai, rūpinimasis mokytojų psichologine gerove prisideda prie jų išlaikymo bei visos švietimo sistemos tvarumo.
Kaip dalinosi pradinių klasių mokytoja Christine Lee, „Teaching is a work of heart“. Tad nepamirškime pasirūpinti ta „širdimi“.
Dr. Giedrė Genevičiūtė-Janonė, doc. dr. Aurelija Stelmokienė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros dėstytojos