Prabėgo daugiau kaip trys dešimtmečiai, bet Sigita Markevičienė iki šiol su siaubu mena paralimpines Lilehamerio trasas. Sauliui Leonavičiui tos Norvegijos kalnuose vykusios žaidynės kelia ir juokingus prisiminimus, nes iš Lilehamerio, nors ir sunkiai treniravęsis bei dalyvavęs slidinėjimo varžybų trijose rungtyse, jis grįžo priaugęs svorio. Sigita ir Saulius – iki šiol vieninteliai paralimpinėse žiemos žaidynėse dalyvavę lietuviai, bet net ir tuomet, 1994-aisiais, į šį išskirtinį sporto renginį jie pateko ne dėl savo rezultatų, o dėl to, kad buvo šiek tiek geresni už kitus negalią turinčius slidinėjimo savamokslius. Tad, kvietimus į žaidynes gavo būtent jie.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Lietuva atkakliai siekė atsikratyti sovietinio dvoko. Beveik pusę amžiaus priespaudą kentėjusi šalis dar tik stojosi ant kojų ir stengėsi kuo greičiau grįžti į tarptautinę areną. Po nepriklausomybės atgavimo paralimpinėse žaidynėse Lietuva pirmąsyk dalyvavo 1992 metais Barselonoje, kuriose paralimpinių medalių kraitį pradėjo rinkti S. Markevičienė – viena geriausių visų laikų Lietuvos paralengvaatlečių.
Paralimpinėse žaidynėse ant prizininkų pakylos vėliau kopė ir S. Leonavičius – ir kaip lengvaatletis, ir kaip aklųjų riedulio žaidėjas. Tačiau abiejų jų kelią paženklino ir viena įspūdingiausių avantiūrų šalies paralimpinio sporto istorijoje – dalyvavimas 1994 metų Lilehamerio paralimpinėse žiemos žaidynėse. Laukti, kol Lietuva vėl pateks į žiemos paralimpines žaidynes, reikėjo daugiau kaip tris dešimtmečius, bet 2026 metų kovo mėnesį Milane ir Kortinoje pasirodys snieglentininkas Rapolas Micevičius.
Atranka – prastu oru
Į paralimpinę šeimą po nepriklausomybės atkūrimo priimta Lietuva gavo teisę į Lilehamerį išsiųsti po vieną abiejų lyčių slidininką, o tokių, pasiekusių aukštą sportinį meistriškumą, neturėjo.
„Jau tada Tarptautinis paralimpinis komitetas siekė lyčių lygybės ir į šį komitetą įstojusi Lietuva gavo du vardinius kvietimus, vadinamuosius „Wild Cards“, į Lilehamerį – vyrui ir moteriai, nors neturėjome nė vieno žiemos sporto atstovo. Nei Sigita, nei Saulius nebuvo slidininkai – tik gerai fiziškai pasirengę sportininkai“, – teigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.
S. Markevičienė ir S. Leonavičius rezultatų tada siekė bėgdami, bet abu bent jau buvo stovėję ant slidžių, tad gavo pasiūlymą pamėginti dalyvauti atrankoje Lietuvoje į Lilehamerio žaidynes. Pasiūlymas abiem pasirodė viliojantis ir lengvaatlečiai susigundė išmėginti slidinėjimo trasą.
„Iš pradžių aš dar bandžiau spyriotis, kad nemoku slidinėti, bet sulaukiau atkirčio: „Nieko, išmoksi.“ Turėjau šiek tiek laiko, nes buvo žiema, o lengvosios atletikos pasaulio čempionatas, kuriam rengiausi, turėjo vykti tik vasarą, tad sutikau“, – prisiminė 52 metų S. Leonavičius.
Panašiai mąstė ir S. Markevičienė bei dar grupė kitų vasaros sporto šakų atletų, kuriuos Lietuvos paralimpinis komitetas sukvietė į treniruočių stovyklą Ignalinoje. Ten visi treniravosi kelias savaites, o paskui stojo į atrankos žaidynėms kovą.
„Atranka buvo rimta vien dėl to, kad pasitaikė itin prastas oras – sunkus šlapias sniegas taip lipo prie plačių ir nesuteptų tarybinių slidžių, kad trasoje į priekį stūmėmės ne tiek kojomis, kiek rankomis. Laimėjau aš ir Sigita, tad mums ir skirti kvietimai į Lilehamerį“, – prisiminė S. Leonavičius, dėl akių ligos kataraktos turintis regėjimo negalią.
Sauliui, kaip ir per automobilio avariją regėjimo visiškai netekusiai S. Markevičienei, varžybos Ignalinoje buvo pirmosios kaip slidininkams. O antrasis rimtas išmėginimas abiejų laukė jau Norvegijoje – paralimpinėje Lilehamerio trasoje.
Griuvimų vis mažėjo
Negana to, kad nė vienas niekada net nesvarstė būti slidininkas, tik prieš pat paralimpines žaidynes jie gavo naujas slides, prie kurių reikėjo ne tik priprasti – ir išmokti jomis šliuožti.
„Tas slides gavome tik prieš pat varžybas – Lietuvoje jomis nė karto nešliuožėme. Iki tol šliuožėme kone ant geldų, o čia staiga atsistojome ant normalių, suteptų slidžių. Kai pirmąsyk jomis iššliuožiau, realiai išsigandau, nes jų greitis, palyginti su senosiomis, buvo tiesiog kosminis. Atrodė, kad slidės pačios mane neša trasa, o aš nieko negaliu kontroliuoti“, – pasakojo S. Leonavičius.
Iki pirmųjų varžybų jis atkakliai treniravosi porą dienų, bet šliuoždamas 5 km vis tiek sugebėjo nugriūti 9 kartus. Ne tik dėl daug greitesnių slidžių – ir dėl to, kad net nebuvo bandęs šliuožti kalnuose, kuriuose vyko paralimpinės varžybos. S. Leonavičius dar dalyvavo 10 km ir 20 km slidinėjimo rungtyse. Pastarojoje, kiek pamena, griuvo jau tik 3 kartus.
B2 klasėje (vidutinio sunkumo regėjimo sutrikimai) visas tris rungtis Saulius šliuožė laisvuoju stiliumi. 5 km jis įveikė 16-as iš 19 dalyvių, 10 km – 17-as, už nugaros palikdamas du bulgarus, o 20 km trasoje buvo 14-as tarp 18 slidininkų.
Iš trasos bijojo negrįžti
To, kas vyko Lilehamerio paralimpinėje trasoje S. Markevičienė nebuvo sapnavusi net baisiausiame sapne.
„Jei būčiau mačiusi, kokie ten kalnai, nuo kurių man reikėjo nušliuožti, gyvenime net kojos ten nebūčiau kėlusi. Švilpia ausyse, kai nuo tų kalnų leidiesi. O prieš tai mums sakė, kad tikrai bus ne tos pačios trasos kaip sveikiesiems, jūs šliuošite lygumomis, kalnų nebus. Bet kai mus atvežė ir mano vedlys Sergejus Sokolovas pamatė, už galvos susiėmė: buvo labai baisu, nors man dar nesakė, tik paskui sužinojau, kad tas kalnas buvo kaip 15 aukštų namas“, – prisiminė S. Markevičienė.
Nors turėjo dalyvauti dviejose slidinėjimo rungtyse, šiaip ne taip mėlynėmis nusėtomis kojomis įveikusi pirmąją, lietuvė lengvaatletė visam laikui atsižegnojo nuo slidinėjimo.
„Griuvau daug kartų, bet man dar gerai baigėsi – viena vokietė taip griuvo, kad reikėjo net koją amputuoti. Buvo nejuokinga, nes mes į tas žaidynes nuvykome visiškai nepasirengę. Trasos net negalėjau nebaigti, nes kitaip kalnuose būčiau likusi. Su Sergejumi drauge ir griuvome, ir kėlėmės“, – teigė S. Markevičienė.
S. Sokolovas – ilgametis jos draugas ir vedlys – toje Norvegijos kalnų trasoje buvo aklos Sigitos „akys“. Tačiau nei naujai iškepta slidininkė, nei jos padėjėjas neišmanė taisyklių ir nebuvo tikri, kiek iš tiesų Sergejus trasoje gali padėti sportininkei.
„Tarkime, mano lazda ne kartą buvo įsipainiojusi į apsauginį trasos tinklą, o mes nežinojome, ar vedlys gali padėti ją išimti, tad pati, nematydama, stengiausi tą lazdą iškrapštyti. Ir griuvau tiek kartų, kiek per visą gyvenimą nesu griuvusi. Neslėpsiu, kad buvo labai baisu“, – pasakojo 63 metų S. Markevičienė.
Laisvuoju stiliumi Lilehameryje šliuožusi Sigita B1 klasėje (visiškas ar beveik visiškas aklumas) 5 km trasoje buvo paskutinė, aštunta. Dar S. Markevičienė turėjo šliuožti 15 km laisvuoju stiliumi. Ji atsisakė dalyvauti antrojoje rungtyje, nes po pirmųjų varžybų prisiekė į tą trasą daugiau niekada negrįžti. Po Lilehamerio žaidynių Sigita apskritai daugiau niekada nestovėjo ant slidžių, nes jų ir neturėjo, ir daugiau šliuožti apskritai nebenorėjo.
Stebino maisto gausa
Vis dėlto per paralimpines žiemos žaidynes lietuviams ne viskas buvo vien blogai. Sigita jau buvo dalyvavusi 1992 metų Barselonos paralimpinėse vasaros žaidynėse, kuriose iš didelio jaudulio jai net ašaros byrėjo, todėl Lilehamerio atmosfera ją jau ne taip užbūrė. Bet vis tiek širdis daužėsi smarkiau, o noras kovoti dėl Lietuvos buvo begalinis.
O, štai, Sauliui, tada dar tik perspektyviam lengvaatlečiui, Lilehamerio žaidynės buvo apskritai pirmosios tarptautinės varžybos po to, kai Lietuva išsivadavo iš sovietų jungo. S. Leonavičiui Lilehameryje viskas buvo nauja ir įstabu – laisvi linksmi žmonės, kvapai, ore sklandžiusi paralimpinė dvasia. Paralimpinio kaimelio valgykloje jaunam sportininkui nuo maisto gausos sukosi galva, tad jis, nors, siekdamas priprasti prie naujų slidžių, treniravosi neįtikėtinai daug, vis tiek priaugo svorio.
„Na, kaip atsispirti, kai šitiek skanaus ir dar neragauto maisto ant stalų? Taip, nejučia, pasunkėjau 5 kilogramais“, – juokėsi sportininkas.
Po Lilehamerio žaidynių jis irgi atsisakė slidinėjimo – gal kartą ar kelis dar ir buvo užsidėjęs slides, vis dėlto labiau telkėsi į kitas sporto šakas: lengvąją atletiką ir aklųjų riedulį (golbolą).
Per 1996 metų Atlantos paralimpines žaidynes S. Leonavičius laimėjo bronzą bėgdamas 1500 metrų, o 2008 m. Pekine su Lietuvos golbolo rinktine iškovojo paralimpinį sidabrą.
S. Markevičienės kolekcijoje – 6 paralimpiniai medaliai: 1992 m. Barselonoje ji laimėjo sidabrą bėgdama 800 m, 1500 m, 3000 m ir bronzą 400 m rungtyje, o 1996 m. Atlantoje bronzine prizininke tapo bėgdama 800 m ir 1500 m.
Iki šiol vieninteliams paralimpinėse žiemos žaidynėse dalyvavusiems lietuviams nesunku paaiškinti, kodėl tiek metų šiame svarbiausiame sporto renginyje nebuvo atletų iš Lietuvos.
„Tai – itin brangi sporto šaka, daug treniruotis, jei nori siekti rezultatų, reikėtų užsienyje, tad ne visi išgali. Bėgti yra daug paprasčiau, nes tai daryti gali bet kur ir bet kada“, – lyg susitarę aiškino abu.
Vis dėlto atkaklus snieglentininkas R. Micevičius pagaliau peržengė nematomą liniją ir savo jėgomis išplėšė kelialapį į 2026-ųjų Milano ir Kortinos paralimpines žiemos žaidynes.