Galerija „Meno parkas” kviečia į Eglės Ulčickaitės parodos „Tas, kurio neprisimenu” atidarymą ir knygos pristatymą, kuris įvyks gruodžio 4 dieną, 18 valandą, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune (A. Mackevičiaus g. 27).
Informacinės perkrovos epochoje tapyba atsiduria tarp nenutrūkstančio vaizdų srauto ir asmeninio santykio su tuo, kas lieka už kadro. Ulčickaitė parodoje, ir apskritai savo kūryboje, kalba apie atmintį kaip nestabilią medžiagą, sudarytą iš pradingimų, neatsekamų pradžių, motyvų, kurie išnyra ir vėl atsitraukia. Pavadinimas, pasak tapytojos, nėra vien tik parodos turinio apibrėžimas – tai ir raktas prieigai prie tapymo proceso, kuriame ieškoma vaizdo, kuris kuriant sykiu yra ir prarandamas. Eglė šią formuluotę papildo asmeniniu pripažinimu: dingstantis motyvas yra ir ji pati; tapymo veiksme pasimetanti figūra.
Vaizdo trapumas, pasimetimas ir šviesos skaidymo siekis tampa logika. Švelni, šviesą laužanti, sluoksnius tirpdanti tapymo maniera perkelia dėmesį į motyvą kaip nuolatos besisklaidantį reiškinį.
Laikinoji M.K. Čiurlionio galerijos erdvė čia tampa labai konkrečia aplinkybe. Pastato architektūra išskaido dienos šviesą – ją dalina, išbarsto tarp kampų ir paviršių, paverčia judančiu, minkštu fonu. Šiame pastate taip pat telpa Kauno meno mokyklos pradžios ženklai, mokytojų linijos, tapybos paveldas, kuris menininkei svarbus kaip gyvas laukas. Šią erdvę Ulčickaitė suvokia kaip simbolišką vietą, siedama ją su Kauno meno mokyklos ištakomis ir lietuviškos tapybos tradicija. Surengti čia parodą – tai duoklė tradicijai ir galimybė stebėti, kaip pati tradicija kinta.
Istorinis galerijos šimtmetis parodoje įgauna naują vaidmenį. 1923 m. meno bendruomenė dvi dienas streikavo, siekdama, kad valstybė imtųsi realių žingsnių išsaugoti Čiurlionio palikimą. Šis kolektyvinis veiksmas tapo pagrindiniu erdvės atsiradimo impulsu, kilusiu iš noro apsaugoti kūrybą, kuri jau tada buvo suvokiama kaip bendras kultūros turtas.
Parodos atidarymo metu taip pat bus pristatytas išsamiai Ulčickaitės kūrybą apžvelgiantis katalogas, kuris, kaip teigia viena sudarytojų Brigita Gelžinytė, būdamas artimesniu kūrybiniam dienoraščiui nei įprastam katalogui, skleidžiasi kaip vaizdų, apmąstymų ir fragmentų konsteliacija, kalbanti apie tai, kaip laikas įsidaiktina ir išdaiktina medžiagas, šviesą, paviršių.
Parodos organizatorius: Galerija „Meno parkas”
Partneris: Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija
Paroda Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje veiks iki 2026 m. sausio 30 dienos.
Paroda yra galerijos „Meno parkas” projekto „Tas, kurio neprisimenu” dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.