„Net jei vakar netekai sau artimo žmogaus, rytoj vis tiek turi šypsotis“, – sako socialiniuose tinkluose Biezdoriaus pseudonimu atpažįstamas žinomas iliuzionistas Edgaras Mažeika, nusprendęs atvirai papasakoti, kokie iš tiesų yra renginių vedėjo darbo užkulisiai. Daugiau kaip 18 metų šiame versle dirbantis vyras prisipažįsta, kad jau kurį laiką kovoja su gilia depresija, kurią kiekvieną kartą lipant ant scenos preciziškai slepia po plačia šypsena.
Kitų patirtys tampa svarbesnės nei asmeniniai išgyvenimai
Būtent šypsena ir gera nuotaika yra minimumas to, ko tikisi tiek užsakovai, tiek ir šventės svečiai, todėl net ir jautriausi asmeniniai išgyvenimai negali trukdyti darbui. Tiesa, E. Mažeika pastebi, kad ne kiekvienas šį amatą laiko darbu, nes vis dar gaji nuomonė, kad vedėjas – tik dar vienas kartu besilinksminantis žmogus. Vis tik jis pabrėžia, kad tai yra toks darbas, kuriame laisvų dienų dėl patiriamų išgyvenimų pasiimti nepavyksta, mat kai kurios šventės planuojamos ištisus metus, todėl vedėjo pranešimas apie negalėjimą dalyvauti, iš esmės gali sugadinti visą šventę.
„Užsakymus gauname prieš metus, o kartais net ir dar anksčiau. Visi žino, kad vasara yra ypatingai užimtas sezonas, kaip ir laikas didžiųjų metų švenčių metu, todėl nesusiradus paslaugų tiekėjo iš anksto, vėliau gali apskritai nepavykti rezervuoti patinkančio tiekėjo. Tai reiškia, kad mūsų išgyvenimai tampa antraeiliai, nes savo gyvenimo šventėse mūsų laukia kiti žmonės“, – sako E. Mažeika.
Rudenį depresija ėmė gilėti
Vis tik nuslepiami išgyvenimai niekur nedingsta, o juos ignoruojant situacija tik dar labiau gilėja. Būtent šį rudenį įvyko lūžio taškas, kurio metu komikas suprato, kad būtina kreiptis pagalbos, mat iki tol besisukusios mintys, kad su viskuo pavyks susitvarkyti pačiam – dingo.
„Psichoterapijos seansus su pertraukomis lankau jau apie penkerius metus. Manau, kad kiekvienam naudinga dirbti su savimi ir prižiūrėti savo psichologinę sveikatą. Tačiau iki šiol nė karto nesijaučiau taip, kaip šio spalio pradžioje. Pasibaigus vestuvių sezonui užimtumas šiek tiek sumažėjo, taip pat uždariau su mano pagrindine veikla nesusijusį plėtotą verslą ir supratau, kad ėmė kilti egzistenciniai klausimai. Ėmiau svarstyti ką apskritai čia veikiu, kokia yra šito prasmė, kartais netgi jausdavau, kad nebenoriu gyventi. Kai atsikeldavau „šviežesne“ galva patį apimdavo siaubas dėl kilusių minčių, tačiau po kurio laiko tos mintys vėl sugrįždavo, tad kreipiausi į psichiatrą“, – pasakojo E. Mažeika.
Kadangi pagilėjus depresijai panikos atakas papildė paranoja, kurios metu apimdavo jausmas, kad netrukus nutiks kas nors blogo, psichiatras nedelsdamas skyrė medikamentų, kurie padėtų tokią būseną suvaldyti. Vos po savaitės vaistų vartojimo mintys tapo šviesesnės, tad kartu gydytojai patarė tęsti gydymą psichoterapeuto kabinete.
„Psichoterapijai ypač svarbus tęstinumas, kurio pats neišlaikydavau. Vos pasijutęs geriau manydavau, kad man to nebereikia, nes jau įstengsiu susitvarkyti pats. Tačiau vos nutraukdavau konsultacijas, vėl viskas pakrypdavo prastesne linkme, o galiausiai netgi susidarydavo sniego gniūžtės efektas, nes atsirasdavo ir gretutinių negalavimų, kurie apsunkindavo fizinę sveikatą“, – išgyvenimais dalijosi socialiniuose tinkluose gausią auditoriją subūręs komikas.
Darbas tapo ir priežastimi, ir vaistu
Renginių vedėjas teigė, kad ne kartą gyvenime yra buvę iš tiesų sunkių dienų, kai dirbti teko praėjus vos kelioms dienoms po geriausio draugo, vėliau močiutės laidotuvių bei kitų netekčių. Pirmuosius karus reikėjo sukaupti visas jėgas ir suimti save, kad pavyktų dirbti taip, kaip reikia, tačiau vėliau, anot iliuzionisto, bėgant metams pavyko užsiauginti storesnę odą, kuri asmeniniams išgyvenimams jokia forma neleido būti matomiems renginių metu.
Tiesa, nors tokiais atvejais plati šypsena ir linksmas juokas būdavo kruopščiai ištobulinta vaidyba, E. Mažeikos teigimu, kaskart sulaukus padėkų už puikų renginį ar pagyrų dėl įdomaus ir įtraukiančio magijos šou, leisdavo pasijusti geriau.
„Pagilėjus depresijai ir pradėjus kilti egzistenciniams klausimams priešaky turėjau 7 renginius, kuriuose dirbti vėl tapo beprotiškai sunku. Tačiau po kiekvieno jų sulaukus pagyrų ir padėkų bei gerų atsiliepimų, tai leido į viską pažiūrėti šviesesnėmis akimis. Tuomet supratau, kad darbas gali ne tik pagilinti psichologinius išgyvenimus, tačiau ir juos sumažinti“, – kalbėjo iliuzionistas.
E. Mažeika teigė, kad darbe tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, tad ne visi pokalbiai būna malonūs. Kartais žmonės patys to nesuprasdami sumenkina atliekamą darbą, o tai, nors ir nejučiomis, tačiau žeidžia. Bene dažniausiai vedėjui tenka išgirsti atmestinai užduodamą klausimą „koks čia tavo darbas?“ ir siūlymą „nebeišsidirbinėti“ po to, kai vedėjas atsisako kartu su šventės svečiais išlenkti tauriųjų gėrimų. Anot komiko, tų žmonių pasiteiravus ar jie darbo metu vartoja alkoholį, ne vienas ima piktintis tokiu klausimu, mat suprasti, kad renginių vedėjas tuo metu dirba, dažnas tiesiog atsisako.
„Per tiek metų įpranti prie visokių klausimų ir visokių nuomonių, išmoksti į jas neberaguoti, tačiau tie atvejai, kuomet pasijauti nuvertintas ar neįvertintas, nes kažkas tavo profesijos paprasčiausiai nė nesupranta, vis tiek po kurio laiko sukasi mintyse ir kažkiek paliečia. Kita vertus, yra labai daug žmonių, kurie itin vertina tiek šį darbą, tiek magijos šou pasirodymus, todėl laisvas dienas, kuomet mintys būna šviesesnės, leidžiu dirbdamas su nauja magijos pasirodymų programa, visą save atiduodu šiam darbui ir tai padeda pasijausti geriau“, – apie tai, kas veikia neigiamai, ir kokie sprendimai padeda gyti, pasakojo iliuzionistas.
Svarbu nebijoti ieškoti pagalbos
Renginių vedėjas teigė, kad kalbėti apie tokią savo būseną taip pat sudėtinga, tačiau suvokimas, kad tai išgyvena išties daug žmonių, o viešai apie tai kalbama vis dar mažai, paskatino ryžtis atsiverti. Anot jo, vis dar daug žmonių nesiryžta kreiptis pagalbos ar apskritai kreipimąsi į psichoterapeutą, o juolab į psichiatrą, laiko labai baisiu ir nepriimtinu.
Tiesa, jis pabrėžia, kad ne visuomet tinkamą specialistą pavyksta surasti iš karto, tačiau tai neturėtų įbauginti kreiptis pagalbos į kitą žmogų, kuris bus tinkamesnis pačiam nuo depresijos ar kitų neigiamų išgyvenimų kenčiančiam žmogui. Žinoma, ne ką mažiau svarbus ir artimųjų palaikymas, tačiau E. Mažeikos teigimu, labai svarbu, kad šie žmonės būtų šalia ir palaikytų, tačiau nedarytų klaidų nuvertindami to žmogaus išgyvenimus ar lygindami juos su kitais.
„Gana daug jaunosios kartos žmonių svajoja apie viešumą, matomumą ar sceną, tad svarbu kalbėti apie visas šio darbo emocijas. O galbūt kas nors mano istorijoje atras save ir supras, kad nereikia bijoti kreiptis pagalbos, nereikia galvoti, kad būsi nurašytas, nes net ir po plačiausiomis šypsenomis žmonės gali išgyventi tamsiausias dienas“, – reziumavo E. Mažeika.