Ir vėl sutikote padėti, nors neturėjote tam laiko? Ugdymo ekspertas Gediminas Anužis turi jums žinių – greičiausiai taip pasielgėte vedini visai ne gerumo, o iš baimės nepatikti.
„Baimė būti nemėgstamam dažnai gali būti stipresnė nei noras ilsėtis. Psichologės dr. Vanessa Bohns tyrimas rodo, kad dauguma žmonių sako „taip“ ne todėl, kad labai nori, o todėl, kad bijo būti nemaloniais savo kolegoms darbe ar artimiesiems. Visgi, žmonės į neigiamą atsakymą dažniausiai reaguoja ramiau, nei įsivaizduojame“, – tvirtina mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ ugdymo partneris, lektorius G. Anužis.
Jis aptaria, kodėl gebėjimas sakyti „ne“ gali būti naudingas tarpusavio santykiams, bei atsako, kaip elgtis, kai atsisakymas gali turėti neigiamų pasekmių.
Sakome „taip“, o santykiai blogėja
Noras būti mėgstamiems ar išvengti konfliktų neretai skatina kuo mažiau prieštarauti, tačiau G. Anužis neabejoja – nuolat sakant „taip“, anksčiau ar vėliau pervargstame.
„Paradoksalu, tačiau žmonės, kurie ypač stengiasi būti malonūs, ilgainiui tampa nemalonūs net patys sau. Taip nutinka, kai norėdami išlaikyti gerą ryšį su kolega ar draugu, esame visuomet pasiruošę padėti, o galiausiai pradedame ant tų žmonių, kuriems buvo reikalinga pagalba, pykti. Tai gali pasireikšti pasyvia agresija, sarkazmu, tyliu nepasitenkinimu ir santykį sužlugdyti“, – aiškina ugdymo ekspertas.
Jis tęsia, jog taip vengiamas žodis „ne“, priešingai nei manome, santykiams dažnai gali turėti teigiamą efektą ir netgi stiprinti pasitikėjimą: „Įsivaizduokime du žmones. Vienas viską priima, su viskuo sutinka, o kitas atvirai atsako, kas jo netenkina, ar neslepia, kad neturi galimybių kažką padaryti. Kurio labiau klausysimės, kai reikės rimto patarimo? Tikėtina, kad antrojo, nes jis – konkretus, nuspėjamas, turi aiškias ribas. Žmonės, kurie moka pasakyti „ne“, dažnai atrodo brandesni, saugesni, net kompetentingesni. Taip yra dėl to, kad pasitikėjimas kyla ne iš nuolankumo, o iš nuoseklumo.“
Tikslas nėra tiesiog pasakyti „ne“
Gyvenime pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet atsisakymas kažką padaryti gali turėti ir neigiamų pasekmių. Dažnai tokios aplinkybės susiklosto darbe, kai kalbame apie santykį su vadovais.
„Iš vienos pusės, turime suprasti, jog ateidami į darbą sudarote sutartį tas aštuonias darbo valandas „parduoti“ organizacijai ir padėti jai siekti tikslų. Šioje vietoje laisvės sakyti „ne“ įprastai nėra daug, tačiau asmeninės ir profesinės ribos vis tiek turi būti išlaikytos. Pavyzdžiui, jei turite neadekvačiai ilgą darbų sąrašą ir itin ribotą laiką, nebijokite apie tai kalbėtis. Kartu su kolegomis ar vadovu galite sutarti naujus realius terminus arba kažko atsisakyti“, – pataria ugdymo ekspertas.
Jis priduria, kad kiekvieną situaciją svarbu vertinti sąmoningai. „Reikia suprasti, kad tikslas savaime nėra pasakyti „ne“. Už kiekvieno sprendimo turi stovėti pagrįsti argumentai, o kartais reikia palikti erdvės „deryboms“. Tačiau tai negalioja, jei kalbame apie vertybinius klausimus. Vertybinis konfliktas yra neišsprendžiamas, o pamynus savo įsitikinimus, reabilituotis itin sudėtinga. Jei darbe ar kitoje aplinkoje žmogus yra verčiamas laužyti savo įsitikinimus – jam ten ne vieta, nes ilgainiui tai gali turėti itin neigiamų pasekmių“, – pastebi komandų treneris.
G. Anužis turi ką patarti ir vadovams: „Pirmiausia, eidami pas darbuotoją, paklauskite savęs, einate pritarimo ar patarimo – tai gali nulemti visą pokalbio foną. Jei ieškote pritarimo, o išgirsite „ne“, pokalbis, tikėtina, nebus konstruktyvus. Antra, deleguojant užduotis verta pereiti nuo „reikia“ prie „prašau“. Žinoma, pasitaiko darbų, kuriuos reikia atlikti čia ir dabar. Tokiais atvejais svarbu aiškiai kartu sutarti prioritetus ir neversti darbuotojo vienu metu gesinti kelis gaisrus.“
Ar kontroliuoji, ar reaguoji?
Remiantis tyrimu apie vadinamąjį hiperscheduling reiškinį – per didelio planavimo psichologinius šaltinius – „The Guardian“ (2025) atkreipia dėmesį, kad vidutiniškai žmogus susiplanuoja net 127 proc. savo dienos veiklų. Kitaip tariant, per dieną bandoma atlikti daugiau, nei fiziškai įmanoma. Tendencija kruopščiai suplanuoti kiekvieną dienos minutę – net ir laisvalaikį – gali atrodyti kaip produktyvumo viršūnė. Vis dėlto psichologai įspėja apie priešingą poveikį: toks laiko „užpildymas“ gali sukelti lėtinį stresą, mažinti spontaniškumą bei kūrybiškumą, o ilgainiui neigiamai paveikti tiek darbo našumą, tiek psichologinę gerovę.
Anot ugdymo eksperto Gedimino Anužio, tokį elgesį neretai lemia silpnos laiko planavimo kompetencijos. Kai suplanuotų darbų nepavyksta įgyvendinti, atsiranda frustracija. Tokiu atveju žmogus gali nesąmoningai ieškoti greitų emocinių „pagalvių“ – pavyzdžiui, stengtis būti reikalingas čia ir dabar, kad tik kompensuotų vidinį diskomfortą.
„Kai susiplanuojame per daug, dalis reikalų neabejotinai nukenčia. Tam, kad pasijustume geriau, įprastai galime griebtis vieno iš dviejų triukų – lygintis su kitais, kuriems sekasi dar prasčiau, arba bent trumpam pagerinti savo būseną padėjus kažkam kitam“, – aiškina ekspertas.
Jo teigimu, kartais natūralus noras padėti kitam gali išaugti į prievolę, spaudimą sau, o šis virsti žalingais sprendimais. Be to, G. Anužis atkreipia dėmesį, jog neverta pamiršti ir toksiškų žmonių, kurie tiesiog naudojasi kitų gerumu. Anot eksperto, kad to būtų išvengta, reikia mokytis ne reaguoti, o kontroliuoti.
„Žmogus turi gebėti įvertinti savo turimą laiką ir jį planuoti taip, kad savo dienoje jaustųsi gerai, o dėl prisiimtų papildomų įsipareigojimų nenukentėtų ir aplinkiniai. Pavyzdžiui, kaimynas paprašė pagalbos, tačiau mano diena ganėtinai užimta. Vienas variantas – aš galiu pakeisti savo planus, kažko nepadaryti, galbūt dalį įsipareigojimų perkelti žmonai ir taip sujaukti jos reikalus. Kitas variantas – įsivertinęs savo užimtumą, galiu pasisiūlyti padėti kaimynui sau tinkančiomis sąlygomis, tinkamu laiku ar kartu sutarti kitą dieną“, – kaip perimti kontrolę į savo rankas, pateikia pavyzdį G. Anužis.
Nuo ko pradėti?
„Plaukti išmokstama tik plaukiant. Taip ir su gebėjimu sakyti „ne“ – reikalinga praktika“, – pažymi G. Anužis ir pateikia tris įrankius, padėsiančius ugdyti šį gebėjimą.
„Iškart kažko atsisakyti gali būti sudėtinga, todėl pirmiausia galite vadovautis formule „ne, bet…“. Pavyzdžiui, „Dabar to padaryti negaliu, bet po pietų galiu skirti pusvalandį“. Taip pat verta išbandyti vieno „ne“ per dieną taisyklę ir taikyti ją tiems prašymams, kuriuos anksčiau būtumėte tenkinęs per sukąstus dantis. Nustebsite, kaip ramiai kiti reaguoja ir netgi gali padėkoti už aiškumą. O jūs sau galėsite padėkoti už tai, kad pagaliau pasirinkote ne iš baimės, o iš rūpesčio sau“, – pažymi ugdymo partneris.
„Siekdami išvengti neapgalvotos savo pačių reakcijos, prieš atsakydami padarykite bent 2 sekundžių pauzę – sustokite, įkvėpkite, iškvėpkite ir tik tada atsakykite. Tiek laiko pakanka, kad vidinis impulsas išrėkti „žinoma!“ virstų sąmoningu „pagalvosiu“. Ir pabaigai, atsiminkite, jog jūsų pasakytas „ne“ – nėra konfliktas. Tai – aiškumas, kurį galite pateikti šiltai ir su pagarba“, – apibendrina G. Anužis.