Jau rytoj prasidėsiantis ir spalio 7-26 dienomis vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas” žiūrovus kviečia tikras istorijas išvysti ne tik kino salėse ir internete, bet ir Lietuvos bibliotekose. Beveik 300 šalies bibliotekų taps festivalio erdvėmis, kuriose vyks nemokamos filmų peržiūros. Filmus bus galima žiūrėti pavieniui arba jungtis prie jungtinių bibliotekų seansų, kuriuos spalio 7 d. atidarys filmo „Sutikau žmogų” premjera. Prie šio seanso prisijungsiančių bibliotekų žiūrovai taip pat virtualiai susitiks su fotografu Artūru Morozovu, kurio užfiksuotos istorijos tapo šio filmo ašimi.
Režisierės Gailės Garnelytės kamera filme „Sutikau žmogų” seka fotografą Artūrą Morozovą ir jo fotografuojamus žmones. Daugiau nei dešimtmetį menininkas fiksuoja istorijas žmonių, atsidūrusių pažeidžiamose situacijose – karo aplinkoje, atskirtyje, socialinėje izoliacijoje.
„Daug metų dirbau kaip fotožurnalistas, fiksuojantis Lietuvos ir užsienio svarbius įvykius. Nagrinėjamos temos vis rimtėjo, pasakojimai, ciklai ilgėjo savo apimtimi ir temų platumu ir taip atsidūriau dokumentinėje fotografijoje, kuri yra artima Lietuvos fotografijos mokyklai. Dokumentinė fotografija leidžia tam tikras autoriaus subjektyvias įžvalgas, asmeninės raiškos priemones. Ir ji reikalauja laiko, tad tam tikrose temose tai reiškia didesnį įsigilinimą. Man artimas leidimasis į pasakojimą ilgesniam laikui, kai giliniesi, nagrinėji – tai man atrodo efektyvu ir prasminga, nes gali inicijuoti pokytį”, – teigia A. Morozovas.
Dokumentikoje „Sutikau žmogų” sutinkame negalią turinčią trijų vaikų motiną, dėl savižudybės vyro netekusią Ritą bei vieną miške gyvenančią Danutę. Taip pat išgirstame žiauriai nužudytų karių Lapės ir Jaškos bei Ivano, kurio namai neseniai buvo susprogdinti, istorijas, susipažįstame su šių žmonių aplinka ir kasdienybe.
„Ieškojau istorijų, kurios būtų labai bendražmogiškos ir universaliai paliečiančios. Buvo svarbu, kad tai būtų tikras žmogus, jo istorija, išgyvenimai, kuriuos klausydamas pats įsijausdavau, būdavau tarsi filme. Labai norisi ir perduoti tą jausmą, kad tai yra mūsų visuomenės atstovai, mes esam visi nepaprastai susiję, o tas bendražmogiškumas ir universalus jautrumas istorijose yra tai, ko ieškojau. Mes matome žmogų, apie kurį tarsi nieko nežinom, bet žiūrėdami į kūrinį galime pradėti tapatintis, jį suprasti, įsijausti”, – pasakoja kūrėjas.
Nepaisant A. Morozovo noro išlikti nešališku ir objektyviu, tarp fotografo ir jo personažų susikuria artimas ryšys. Filmas tampa jautriu liudijimu apie žmogiško ryšio galią ir viltį.
„Ilgą laiką man atrodė, kad turiu būti tik stebėtojas ir savo buvimu nieko nekeisti. Manau, iš dalies tai yra svarbu, bet fotografuojant tave turi veikti tie įdomūs, nuoširdūs pasakojimai. Manau, kad dokumentinė fotografija turi būti subjektyvi. Kitaip sakant, dokumentinė fotografija leidžia teigti ne tik „aš ten buvau, štai ką aš mačiau”, bet ir tęsti tai mintimis „štai ką jaučiau, ką supratau”. Kuo toliau, tuo labiau manau, kad apskritai visi kūrėjai turi būti proaktyvūs – reikia stengtis išlaikyti balansą, bet empatijos nereikia kratytis. Lietuvos fotografijos mokykla to labai mokė – tu pirmiausia pats turi turėti labai žmogišką, pagarbų santykį su prieš tave esančiu žmogumi ir tik tada gali prasidėti fotografiniai procesai ir pasakojimo kūrimas”, – pasakoja A. Morozovas.
Filme skamba A. Morozovo citata: „Fotografijos – nedidelis paminklas žmogaus egzistencijai”. „Mane labai domina objektyvo atsukimas į žmones, kurie retai papuola į žiniasklaidos ekranus, apie kuriuos plačioji visuomenė turbūt nedaug žino. Fotografija geba įamžinti, papasakoti, supažindinti, jungti žmones. Man norisi, kad mes geriau pažintume vieni kitus – ar tai būtų Lietuvos žmonės, ar tai būtų pasaulio žmonės, fotografija leidžia pamatyt žmonių bendrumus ir juos įamžinti”, – dalijasi menininkas.
Per pastaruosius metus, pasak A. Morozovo, atėjo svarbus supratimas – viskas nėra taip paprastai paaiškinama. „Kažkokia įvykių atsitiktinumų grandinė atveda įvairius žmones ten, kur jie yra dabar. Viskas yra daug kompleksiškiau, nei mes galvojame, vieni su gyvenimo iššūkiais gali susitvarkyti, o kiti – ne. Fiksuojant tokius žmones, labai sumažėja teisimo ir vertinimo”, – sako jis.
Fotografas savo darbuose nagrinėja jautrias socialines temas ir suteikia balsą tiems, kurių visuomenė dažnai negirdi. „Nepatogios temos ir galimybė jas apsvarstyti, įsijausti į jas, praturtina kiekvieną iš mūsų. Didžiausias pavojus yra užsidaryti patogume ir komforte. Ir kuriant šį ciklą daugybė situacijų buvo nelengvos, reikėjo tiesiog žmogiškai sureaguoti, padėti, bandyti suprasti tai, ko nesi niekada patyręs.”
„Man atrodo, tai kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu – peržengti savo komforto ribą, pabandyti pažinti kitą žmogų. Ir dabar matome situaciją Lietuvoje, kai būtent per kultūrinę, socialinę atskirtį bandoma priešinti visuomenę, o iš tikrųjų menininkų darbas ir yra bandymas įsigilinti, suprasti, užčiuopti tą bendražmogiškumą, jungti žmones. Tai yra labai svarbu. Būtent tie sudėtingi momentai, pasirinkimai, nepatogios situacijos labiausiai užaugina, praturtina mus kaip žmones”, – pasakoja A. Morozovas.
„Nepatogaus kino” metu prie festivalio prisijungusiose bibliotekose žiūrovai filmais mėgautis galės dviem būdais: žiūrėti inidividualiai kompiuteriuose arba dalyvauti bendruose kino seansuose, prie kurių vienu metu jungsis festivalyje dalyvaujančios Lietuvos bibliotekos. Daugiau informacijos rasite adresu www.nepatoguskinas.lt bei tinkle dalyvaujančių bibliotekų informacijos kanaluose.