Fizinis aktyvumas svarbus visiems vaikams, rodo daugybė mokslinių tyrimų. Deja, vaikai su negalia dažnai vis dar patirią atskirtį tiek per fizinio ugdymo pamokas, tiek ieškodami sporto būrelių, tiek apskritai norėdami būti aktyvūs. Pasaulio bronzos medalininkė, paralimpietė neregė Oksana Dobrovolskaja, kuriai vaikystėje neleido lankyti fizinio ugdymo pamokų, dabar yra aktyvi kovotoja už žmonių su negalia teises. Ji pabrėžia, kad sportas yra gyvybiškai būtinas kiekvienam vaikui ir suaugusiam, tad tam turi būti sudarytos visos galimybės.
Oksana Dobrovolskaja (Eva Pavia Gomez/LPAK nuotr.)
Kovoja už vaikų įtrauktį
Trisdešimtmetė O. Dobrovolskaja šiandien skina pergales tarptautinėse arenose, Lietuvai atstovavo jau dvejose paralimpinėse žaidynėse ir sustoti neketina. Tačiau kelias į sportines aukštumas pigmentinį retinitą – akies tinklainę pažeidžiančią ligą turinčiai paralimpietei nebuvo lengvas. Kai šiek tiek geriau matė ir lankė bendrojo ugdymo mokyklą, fizinio ugdymo pamokų jai lankyti tiesiog neleido.
„Kadangi prastai mačiau, mokytojas sodindavo ant suolo, rūpinosi, kad nesusižeisčiau ir nesužeisčiau kitų. Išsiprašyti judėti galėdavau tik bėgant, bet įvairūs žaidimai, kaip kvadratas, man nebuvo leidžiami. Nors buvau sportiška ir stipri, jau buvau patikėjusi, kad aš kitokia nei visi, negaliu sportuoti. Gyvenimas apsivertė, kai perėjau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokyklą – čia sportas buvo privalomas visiems. Tai atvėrė man naujus kelius, čia pasirinkau sportininkės kelią. Dėl to šiandien jaučiu, jog mano pareiga – daryti viską, kad kiekvienas vaikas galėtų patirti sporto džiaugsmą, niekam nebekiltų abejonių, kad negalia nėra stabdis”, – pasakoja O. Dobrovolskaja, pernai išrinkta jaunojo sportininko pavyzdžiu Lietuvos kilnaus sportininko elgesio apdovanojimuose už indėlį į paralimpnio sportą plėtrą, kovą už vaikų įtrauktį.
Tarp kasdienių treniruočių O. Dobrovolskaja randa laiko lankyti šalies mokyklas, skaityti pranešimus, dalyvauti įvairiuose renginiuose, skatinančiuose įtrauktį.
„Turiu sūnėną ir dukterėčią – paauglius, kurie, turėdami negalią, susiduria su panašiais iššūkiais įvairiose gyvenimo srityse. Turiu konstatuoti, kad nors situacija gerėja, dar nuveikti turime daug. Aš siekiu įrodyti, kad ir nematydamas gali regėti ir patirti pasaulį. Ir sportas čia yra vienas svarbių įrankių – pirmiausia didinantis pasitikėjimą, leidžiantis patirti pergalės džiaugsmą ir jaustis lygiu su visais”, – teigia O. Dobrovolskaja.
Ugdyti pasitikėjimą
Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius sako, kad situacija, kalbant apie vaikų su negalia sportą mokyklose, gerėja, tačiau vis dar susiduriama su situacijomis, kai vaikai sodinami ant suolo dėl negalios.
„To priežastys yra kelios: pirma, mokytojams trūksta žinių, dėl to mes nuolat organizuojame mokymus jiems, norime padėti. Antra, dažnai vis dar nėra pritaikyta mokyklų infrastruktūra. Trečia, vis dar gajūs įvairūs stereotipai, įsitikimai, baimės, kad įtrauktis į fizinio ugdymo pamokas neįmanoma ar per sudėtinga. Tačiau mano patirtis rodo, kad reikia tik noro, matyti vaiką, ieškoti kūrybingų sprendimų, priėjimo būdų ir viskas bus gerai. Įtraukus sportas yra naudingas visiems, jis keičia ir pačius turinčiuosius negalią, ir visą aplinką”, – priduria paralimpinis čempionas M. Bilius.
Kauno „Vaikų linijos” koordinatorė, psichologė Goda Levinskaitė taip pat akcentuoja bendrystės svarbą ir pasitikėjimo ugdymą. Anot jos, daugybė mokslinių tyrimų patvirtina teigiamą fizinio aktyvumo poveikį psichosocialinei sveikatai. Sportas kartu su bendraklasiais formuoja sveikos gyvensenos įpročius ir moko apie judėjimo svarbą. Daugeliui vaikų kūno kultūros pamoka yra vienintelė fizinio aktyvumo galimybė.
„Šiuolaikiniai vaikai į mokyklas bei būrelius dažniausiai vežami automobiliu, tad jei jie nelanko sporto užsiėmimų, jų fizinis aktyvumas išlieka minimalus. Dėl šios priežasties kūrybiškos ir įtraukiančios fizinio lavinimo pamokos yra itin reikšmingos. Jei mokytojai neleidžia vaikui sportuoti, jis gali pajusti atskirtį. Tai ypač aktualu, jei vaikas žino, kad realių apribojimų šiai veiklai nėra, o tėvai bei gydytojai skatina judėti. Jei mokytojas pastebi priežasčių, dėl kurių vaikas esą negali sportuoti, tai turėtų būti aptarta su tėvais, kartu ieškant tinkamiausio sprendimo”, – pabrėžia G. Levinskaitė.
Psichologės teigimu, negalią turinčių vaikų įtrauktis yra labai svarbi, tačiau tam būtina tinkamai pasirengti. Panašu, kad patiems mokytojams dažnai pritrūksta žinių, laiko, jie susiduria su įvairiomis baimėmis.
„Svarbu, kad pedagogai gautų tinkamą pagalbą ir konsultacijas, kaip šiuos vaikus ugdyti. Mokytojai privalo būti lankstūs ir ieškoti būdų, kaip sudominti visus mokinius. Kiekvienas vaikas turėtų būti pastebėtas – tikrai įmanoma adaptuoti pamokos turinį ir įtraukti kiekvieną. Žinoma, tai reikalauja papildomų pastangų, išteklių ir pasiruošimo”, – sako „Vaikų linijos” psichologė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija: dideli žingsniai pirmyn
Apie tai, kaip Lietuvai sekasi įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, paklausėme už to įgyvendinimą atsakingos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
– Kaip keitėsi įtraukiojo ugdymo statistika Lietuvoje nuo to laiko, kai jis tapo privalomas?
– Švietimo įtraukusis ugdymas įtvirtintas dar 1991 m., siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko teisę į ugdymą, o nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalo priimti ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, jei to pageidauja jų tėvai – t. y. švietimo įstaigos nebeturi galimybės atsisakyti priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio vaiko, argumentuodamos tuo, kad neturi specialistų, ar mokyklos aplinka yra nepritaikyta. Jau iki 2024 m. rugsėjo 1 d. dauguma vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokėsi kartu su bendraamžiais. Per pastaruosius mokslo metus statistika ženkliai nepakito: 2025-2026 m. m. pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas mokosi daugiau nei 357 tūkst. mokinių. Iš jų beveik 44 tūkst., t.y. per 12 proc. visų mokinių, turi nustatytus specialiuosius ugdymosi poreikius. Daugiau nei 85 proc. turinčiųjų SUP mokosi bendrosiose klasėse bendrojo ugdymo mokyklose, o kiti mokosi bendrosios paskirties mokyklų specialiosiose klasėse ar specialiosiose mokyklose.
– Galbūt turite duomenų apie visuomenės, tėvų, mokytojų ar pačių moksleivių požiūrį į įtraukųjį ugdymą, ar šis požiūris ir neigiami nusistatymai keičiasi? Ko reikia, kad keistųsi?
– Įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis išteklių, nuoseklaus darbo ir visuomenės brandos. Reikia įvertinti ir tai, kad šis procesas neturi baigtinio taško: mokinių poreikiai yra labai įvairūs, jie nuolat keičiasi, kiekvienas atvejis yra individualus. Visgi pastebime, kad švietimo bendruomenė pastaraisiais metais žengė didelius žingsnius pirmyn, kad visi Lietuvos vaikai galėtų mokytis kartu. Per kelis mokslo metus pamatėme, kokia svarbi yra mokyklų vadovų lyderystė, noras ir gebėjimas įprastoje rutinoje ieškoti nestandartinių sprendimų. Kai lyderystę rodo mokyklų vadovai, patys mokytojai, atviresnė tampa ir visa mokyklos bendruomenė, tėvai. Kalbant apie vaikus, jų elgesys, požiūriai, situacijų vertinimas dažniausiai yra suaugusiųjų elgesio ir požiūrio atspindys. Vaikai paprastai neturi išankstinio priešiško nusistatymo ir jei jie sulaukia jų amžiui tinkamo paaiškinimo, kodėl vienas bendraklasis elgiasi arba mokosi galbūt neįprastai, kodėl jam galima dėvėti ausines ar nedaryti tam tikros užduoties, jie yra linkę palaikyti ir neskirstyti savo bendraamžių.
– Kodėl svarbu įtraukios fizinio ugdymo pamokos, ir kokių priemonių yra imamasi, kad tai būtų užtikrinta?
– Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad įtraukusis ugdymas nėra atskirai taikomas vienam ar kitam dėstomajam dalykui mokykloje ar tam tikrai mokinių grupei. Įtrauktis yra švietimo sistemos veikimo principas, kurio esmė, kad nei vienas asmuo negali būti diskriminuojamas dėl ugdymosi poreikių įvairovės ar /ir švietimo pagalbos reikmės ugdytis kartu su savo bendraamžiais ir ten, kur jis gyvena. Įtraukusis ugdymas apima visus vaikus: turinčius įgimtų ar įgytų sutrikimų ar negalių, patiriančius kalbinių iššūkių, kitų tautybių atstovus, patiriančius atskirties riziką dėl socialinės ekonominės šeimų padėties ar nepalankių aplinkos veiksnių, išgyvenančius laikinas krizes, ypač gabius vaikus. Kiekvienai poreikių grupei turi būti taikomi tam tikri mokymo metodai, pasitelkiamos priemonės, pritaikoma aplinka, teikiama švietimo pagalba. Kaip ir kitose pamokose, taip ir fizinio ugdymo pamokose, atsižvelgdami į mokinio poreikius ir pedagoginių psichologinių tarnybų rekomendacijas, mokytojai sudaro individualius ugdymo planus, pritaiko užduotis ir vaikai pagal savo galimybes dalyvauja fizinio ugdymo pamokose. Svarbu yra ir tai, kad ne visi mokiniai, turintys nustatytus SUP, turi negalią ir ne visiems reikalingi pritaikymai fizinio ugdymo pamokose. Pavyzdžiui, skaitymo ir rašymo sutrikimą turinčiam mokiniui bus pritaikyta lietuvių, užsienio kalbų ar matematikos programa, bet fizinio ugdymo pamokose jam jokios pagalbos nereikės. Autizmo spektro sutrikimų turinčiam mokiniui gali reikėti pateikti vizualų pamokos užduočių planą, padėti prisitaikyti sensoriškai, pavyzdžiui, jei vaikas jautrus garsui, leisti sporto salėje dėvėti ausines, nenaudoti pamokoje švilpuko, o jei vaikas negeba žaisti komandinių žaidimų – skirti individualias užduotis ir t.t. Fizinis aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus sveikata – fizine, psichine, emocine. Jis gerina kognityvines funkcijas, dėmesį, koncentraciją. Taigi dalyvauti fizinio ugdymo pamokose yra svarbu visiems mokiniams.
Tekstas parengtas, įgyvendinant Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomą Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Asmenų su negalia atstovavimas sporto kontekste“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.