Lietuvoje krepšinio sostine vadinamas Kaunas pastaraisiais metais vis drąsiau žingsniuoja ir populiariausiame pasaulio sporte – futbole. Prie to stipriai prisideda ne tik modernus Dariaus ir Girėno stadionas bei didėjantis žiūrovų skaičius tribūnose, bet ir įspūdingą progresą demonstruojantis FK „Kauno Žalgiris“.
„Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kuriam tai būtų jo savaitės dalis“, – sako pernai su komanda po 18 metų pertraukos Kaunui sugrąžinęs Lietuvos futbolo čempionų titulą klubo prezidentas Mantas Kalnietis.
Legendinis šalies krepšininkas plačiau pasidalijo mintimis apie perėjimą iš krepšinio į futbolą, kilusius iššūkius ir komandos viziją.
Treji metai prie „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidento vairo – kas per šį laiką pasikeitė?
Atėjau iš visiškai kito pasaulio – visą gyvenimą buvau tik profesionalus sportininkas, o ne vadovas. Pradžioje buvo daug abejonių, klausimų, ar sukauptas žinias krepšinyje pavyks panaudoti futbole. Nors su laiku ir patirtim tų klausimų mažėja, bet jie vis dar iškyla. Vis labiau matau, kad komandinis sportas, nesvarbu, kokia šaka, remiasi panašiais principais: komanda, struktūra, pasitikėjimu, aiškiomis rolėmis.
Per tuos metus pats labai „nusileidau ant žemės“. Iš pradžių atrodė, kad viskas įvyks greičiau, kad galime iškart kovoti dėl titulų ir juos laimėti. Prireikė laiko suprasti futbolo specifiką. Dabar požiūris kur kas ramesnis, brandesnis, turiu tikrai daugiau kantrybės. Šaknys tvirtai įleistos į futbolą ir visa koncentracija sutelkta jam.
O klubas per tą laiką tikrai paaugo – tapome Lietuvos čempionais, sustiprėjo visa organizacija, atsirado daugiau aiškumo. Bet svarbiausia, kad atsirado kryptis – žinome, kur einame.
Kiek Jūsų kelyje ir pasirinkimuose buvo svarbus Kaunas?
Kaunas ir ilgesys namams iš esmės buvo lemiamas faktorius. Net ir gyvendamas užsienyje, kad ir Milane, kiekvieną laisvą dieną skrisdavau namo, nes man taip trūkdavo Kauno, namų. Tas ryšys su miestu niekur nedingo. Kai atsirado galimybė prisidėti prie futbolo Kaune, viskas natūraliai suėjo į vieną: Kaunas, „Žalgirio“ vardas, stadionas. Atsirado jausmas, kad čia galima kurti kažką ilgalaikio – ne tik būti proceso dalimi, bet ir prisidėti prie klubo augimo. Norėjosi, kad kauniečiai galėtų didžiuotis ne tik stipriu krepšiniu, bet ir futbolu.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte per šį laikotarpį?
Atėjęs daug dalykų dariau prieš srovę. Didžiausias iššūkis buvo eiti prieš nusistovėjusias nuostatas. Pirmais metais nebuvo rezultatų– didelė trenerių kaita. Natūraliai atsirado skeptikų, kalbėjusių: „kas veikia krepšinyje – neveikia futbole“. Būdavo momentų, kai ir pats pradėdavau galvoti, kad gal jie teisūs, bet tuo pačiu atsirado ir užsispyrimas įrodyti, kad galime.
Labai padėjo ir patirtis iš krepšinio. Kritika ten – kasdienybė. Natūraliai iš ten man jau yra atsiradę savotiški „šarvai“, todėl tokie komentarai jau nebeveikia, o tik dar labiau motyvuoja siekti rezultatų, kuriuos pernai ir pademonstravome.
Po 18 metų sugrąžinote į Kauną Lietuvos čempionų titulą. Ką šis pasiekimas iš tikrųjų reiškia?
Manau, kad jis simbolizuoja patvirtinimą, kad einame teisinga linkme. Žinoma, džiaugsmas buvo neišpasakytas, bet, tuo pačiu, atėjo ir suvokimas, kad tai tik pradžia. Mūsų tikslai neapsiriboja vien Lietuvos čempionato pergale. Norisi užpildyti stadioną, pritraukti žiūrovus ir užauginti jų susidomėjimą futbolu, o Europos kontekste būti ne tik dalyviais, bet ir stipriais konkurentais.
Pastaraisiais metais klubas varžosi ir europiniuose turnyruose. Kaip vertinate pasirodymą šiame fronte? Kokius tikslus išsikėlėte šiam sezonui, žinant, kad pirmą kartą pasirodysite UEFA Čempionų lygos atrankoje?
Lūkesčiai didėja su kiekvienais metais, ypač, jei kažkas pasiseka. Praėjęs sezonas parodė, kad galime kautis – praėjome du etapus, iškritome tik trečiame. Turiu vaizdinį, kodėl mums nepasisekė, ir ko pritrūkome. Į tai šį sezoną ir koncentruojamės. Žinoma, futbolo realijose ypatingai svarbų vaidmenį atlieka „burtai“, nes sportas neprognozuojamas, ypač komandinis, nes nežinai, kokį varžovą gausi. Kartais gali padaryti viską ir daugiau, bet rezultato negauti. Svarbu suprasti, kad tai – natūrali proceso dalis, nes kartais reikia ir skaudžių pamokų.
Kiek komandos formavime dalyvauja intuicija, ar pasitaiko klaidų?
Dabartine komandos formuluote esu labai patenkintas, bet jos formavime aš pasitikiu žmonėmis, kurie už tai atsakingi – treneris ir sporto direktorius. Be jų palaiminimo komandoje neatsirado nei vienas žaidėjas. Jei jie tiki – tikiu ir aš.
Bet, žinoma, pasitaiko ir klaidų. Jų neišvengsi. Svarbiausia yra nebijoti. Kartais natūraliai kalbantis su kolektyvu atsiranda baimė „nepataikyti“, pasirinkti ne tą žaidėją. Bet realybė tokia, kad be klaidų progresas neįmanomas. Reikia stengtis nudegti kuo mažiau, bet dar svarbiau – iš klaidų pasimokyti ir jų nekartoti.
Ar jaučiasi augantis ryšys su miesto sirgaliais?
Tikrai jaučiasi. Palyginti pastaruosius metus, lankomumas augo ne procentais, o kartais. Pernai pasiekėme rekordą – 6–7 tūkst. žiūrovų rungtynėse. Lietuvoje tai tikrai daug. Dirbame ir su jaunimu, mokyklomis, kviečiame moksleivius į stadioną. Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kuriam tai būtų jo savaitės dalis, nes mes nesame Lietuvos komanda, mes – Kauno komanda. Ir čia labai svarbu ne tik laimėti, bet ir gerai žaisti. Žiūrovui reikia emocijos, atakų, smūgių, dinamikos, todėl ir norime ne tik rezultatų, bet ir patrauklaus žaidimo.
Ar Dariaus ir Girėno stadionas stipriai prisideda prie komandos progreso?
Stadionas vienareikšmiškai yra mūsų didžiausias privalumas. Turime tokią infrastuktūrą, tokias sąlygas, kurių Lietuvoje niekas daugiau neturi. Turimos sąlygos leidžia futbolininkams treniruotis ant natūralios vejos, kas futbolo kasdienybėje yra itin svarbu. Taip pat turime galimybes prisivilioti profesionalius žaidėjus, suteikdami jiems aukščiausio lygio sąlygas, nes realybė tokia, kad Lietuva nėra pirmas pasirinkimas legionieriams. Dariaus ir Girėno stadionas atvėrė naują etapą futbolui Lietuvoje. Mums, kaip klubui, itin smagu, kad tai mūsų namų stadionas.
Jaunimo ugdymas – klubo strateginis prioritetas?
Tai mūsų vienas svarbiausių projektų. Turime B komandą – tai artimiausia pamaina pagrindinei ekipai, kurioje sportuoja jaunuoliai. Bet esmė ne jų rezultatuose, esmė – juos paruošti kaip tvirtus žaidėjus, galinčius žaisti aukščiausiame lygyje ir atstovauti mūsų klubui ateityje. Ir čia kalbame ne tik apie futbolą.
Pradedame nuo disciplinos – elgesio ir vertybių. Kaip tu elgiesi aikštėje ir už jos ribų, kaip dirbi, mąstai. Jei galvoje nėra tvarkos, apie profesionalumą kalbėti per anksti. Tikiu, kad jei šiuos dalykus susidėlioji, kokybė ateina natūraliai.
Kas vis dar stabdo futbolo „įsivažiavimą“ Lietuvoje?
Kultūros trūkumas. Futbolas nėra taip giliai įsišaknijęs kaip krepšinis, neturim tiek ryškių žvaigždžių, mažesnis emocijos ryšys. Paradoksas, kad Lietuvoje daugiau vaikų žaidžia futbolą nei krepšinį. Reiškia potencialas yra ir gana ryškus, tik klausimas kaip jį išnaudoti. Todėl mūsų atsakomybė yra sukurti tokią sistemą, kuri augintų ne tik žaidėjus, bet ir pačią kultūrą.
Kokią matote Kauno futbolo ateitį?
Užsimerkiu ir matau po 10–15 metų pilną Dariaus ir Girėno stadioną, kuris „braška per siūles“, žaidžiame namuose Europos lygos rungtynes, į kurias neįmanoma gauti bilietų, o Kaunas gyvena futbolu ne tik epizodiškai, bet nuolatos. Ir tai nėra tik svajonė – tai tikslas, kurį, mano manymu, tikrai galima pasiekti.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Kaunui linkiu išlaikyti dabartinį augimo tempą. Miestas sparčiai keičiasi – tai mato ne tik kauniečiai, bet ir atvykstantys svečiai iš užsienio, kurie vis dažniau sako, kad Kaunas tampa europietišku miestu. Taip pat esu sakęs, kad Kaune nėra žodžio „aš“ – esame mes, todėl norėtųsi, kad šis požiūris išliktų, nes būtent tai leidžia miestui augti.