Kiekvieną ankstyvą pavasarį Vilniuje suskamba gyvas lietuviškas žodis. Kovo 13 dieną „Gal Meno?“ studija jau aštuntą kartą mini legendinės aktorės ir diktorės Undinės Nasvytytės gimimo dieną. Šiai progai skirtas Respublikinis skaitovų konkursas suburia jaunus žmones iš visos Lietuvos – tuos, kurie myli poeziją ir prozą, nori išbandyti save scenoje, ieško gilesnio santykio su tekstu ir siekia augti per kalbą, interpretaciją bei kūrybą.
Žodžio šventė
„Konkursas tampa gyva lietuviško žodžio švente. Jis skirtas atskleisti jaunųjų skaitovų individualumą, ugdyti viešojo kalbėjimo gebėjimus ir drąsiai kalbėti auditorijai. Tai erdvė, kurioje literatūra atgyja balsu, o tekstas virsta asmenine patirtimi, perduodama klausytojams“, – sako studijos „Gal Meno?“ įkūrėja Rita Juodelienė.
Anot jos, geriausio konkurso skaitovo ar skaitovės laukia ypatingas įvertinimas – kvietimas dalyvauti tarptautiniame festivalyje „Poezijos pavasaris“ 2026.
Šiemet konkursas įgauna ypatingą prasmę: jis sutampa su poetinio žodžio puoselėtojos U. Nasvytytės šimtosiomis gimimo metinėmis.
U. Nasvytytė – nuo 1956 metų žymi Lietuvos radijo diktorė, skaitovė, aktorė ir renginių vedėja, apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Ji giliai mylėjo Lietuvą ir daug dėmesio skyrė jos kultūrai, puoselėdama ir garsindama lietuviško žodžio grožį bei raišką. Kartu su poetais, rašytojais ir literatūros kritikais ji keliavo po Lietuvos regionus, literatūriniuose susitikimuose skaitydama lietuvių autorių kūrybą. Iki pat gyvenimo pabaigos ji aktyviai susitikdavo su literatūros mylėtojais ir dalijosi gyvo žodžio kultūra.
Įvardina kaip būtinybę
Konkurso iniciatorė, scenos kalbos dėstytoja, skaitovė ir studijos „Gal Meno?“ vadovė doc. R. Juodelienė sako, kad šio renginio tikslas – ne tik išrinkti geriausius skaitovus, bet ir sukurti erdvę jaunam žmogui atrasti literatūrą. Anot jos, konkursas per kelerius metus pelnė reputaciją dėl objektyvumo ir aukšto lygio komisijos, kurioje dirba teatro, literatūros ir kultūros profesionalai.
Ne vienerius metus komisijai pirmininkaujantis aktorius Vladas Bagdonas įsitikinęs, kad poezija žmogui nėra prabanga ar papildoma kultūrinė veikla – ji yra būtinybė.
„Reikia skaityti, mokytis mintinai, pažinti poetus, turėti mylimiausius autorius. Poezija ir muzika yra svarbiausi, gyventi skatinantys dalykai“, – sako V. Bagdonas.
Jo įsitikinimu, kūryboje telpa visas žmogaus gyvenimas.
„Poezijoje yra siela, išmintis, protas, trumpas gyvenimo apibendrinimas. Ten galima rasti atsakymus į klausimą, kam mes gyvename“, – neabejoja pašnekovas.
Aktorius pastebi, kad konkurse dalyvaujantys jaunuoliai renkasi labai skirtingus autorius.
„Vienais metais nemažai buvo skaitoma Vytauto Mačernio poezijos – matyt, tam įtakos turėjo jo jubiliejus. Tačiau apskritai repertuaras labai įvairus. Kartais išgirstame net tokių autorių, kurių anksčiau patys nebuvome skaitę“, – sako jis.
Pasak V. Bagdono, jaunų žmonių pasirenkamose temose dažniausiai atsispindi universalūs išgyvenimai – meilė, skausmas, brendimas, pirmieji gyvenimo klausimai.
„Tai natūralu. Jaunystėje šie jausmai būna labai intensyvūs, todėl poezija tampa būdu juos išsakyti“, – pastebi V. Bagdonas.
Raginimas poetams
Nuolatinė konkurso komisijos narė, aktorė bei teatro mokytoja ekspertė Janina Matekonytė-Antanėlienė sako, kad tokie renginiai jaunimui atveria ne tik literatūrą, bet ir patį rašto, kalbos grožį.
„Knyga padeda pajusti žodžio skrydį. Kai jaunas žmogus pradeda skaityti tekstą balsu, jis atranda kalbos ritmą, jos muziką. Tai suteikia drąsos reikšti savo mintis, pasitikėti savimi“, – sako ji.
Pasak aktorės, šiandien, kai daug laiko praleidžiama virtualioje erdvėje, gyvas susitikimas su literatūra tampa ypač svarbus.
„Poezija dovanoja laisvę, kurios taip trokšta jaunimas“, – neabejoja pašnekovė.
Literatūros tyrėja, profesorė dr. Aušra Martišiūtė Linartienė, atstovaujanti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, pabrėžia, kad poezija leidžia patirti kalbos grožį ir peržengti kasdienio kalbėjimo ribas.
„Mūsų kalba yra labai turtinga, o poezija leidžia pajusti ne tik minties gylį, bet ir kalbos išraiškos atspalvius. Tai tarsi perėjimas iš buitinio kalbėjimo registro į gražios, išraiškingos kalbos erdvę“, – sako ji.
Profesorė kalba, kad nors viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie mažėjantį skaitymą, realybėje yra nemažai žmonių, kurie be knygos neįsivaizduoja gyvenimo.
„Pastebiu net ir sugrįžimą prie popierinės knygos – žmonės ją renkasi kaip kokybišką laiką sau“, – teigia ji.
Profesorė dr.Aušra Martišiūtė Linartienė taip pat mano, kad svarbu, jog patys rašytojai dažniau lankytųsi mokyklose, nes tiesioginis susitikimas su kūrėju jaunam žmogui palieka didelį įspūdį ir gali paskatinti skaityti.
Patyrė pati
Vilniaus miesto vicemerė Donalda Meiželytė, aktyviai palaikanti konkursą, sako, kad tokie renginiai jaunam žmogui suteikia neįkainojamą patirtį.
„Vilnius pakviečia jaunimą iš visos Lietuvos atvykti ir dalyvauti konkurse, kuriame dirba aukščiausio lygio komisija. Tai didelis įspūdis kiekvienam moksleiviui“, – sako ji.
Pasak vicemerės, dalyvavimas konkursuose jaunystėje dažnai tampa impulsu ateities sprendimams. Ji pati prisimena savo mokyklos laikų patirtis literatūriniuose konkursuose ir susitikimus su žymiais poetais.
„Tokie susitikimai palieka pėdsaką visam gyvenimui. Jei turime galimybę sudaryti jaunam žmogui sąlygas skleistis, mes privalome tai daryti“, – sako D. Meiželytė.
Pašnekovė mokyklos laikais ne kartą yra dalyvavusi skaitovų konkursuose. Tuomet juos dažnai laimėdavo jos bendraamžis, šiuo metu kunigaujantis Jonas Liorančas.
„Džiaugdavomės vieni kitus susitikę, o stovyklos abskritai būdavo tai, kas dovanojo neįkainuojamą patirtį ir meilę žodžiui. Eiles mokėjau mintinai ir didžiu gyvenimo įvykiu, lėmusių daugelį mano pasirinkimų, vadinčiau susitikimą su Bernardu Brazdžioniu. Iki šiol šypsena kelia prisiminimai, kai poezijos korifėjui teko miegoti tame pačiame stovyklos pastate su būriu moksleivių – rytą visi sutikome nepailsėję, bet kupini gerų emocijų“, – sako D. Meiželytė.
Po vieno tokio renginio gimė jos daina „Draugai“.
Pasidalino paslaptimi
Konkurso vardas neatsiejamas nuo Undinės Nasvytytės – vienos ryškiausių Lietuvos skaitovių ir radijo balsų. Ji buvo ne tik diktorė, bet ir poetinio žodžio ambasadorė, daugelį metų keliavusi po Lietuvą su poetais, skaičiusi jų kūrybą įvairiose scenose ir renginiuose.
U.Nasvytytės vyras Jonas Mašanauskas prisimena, kad poezija jų namuose buvo kasdienybės dalis.
„Jos mūsų gyvenime buvo nemažai“, – sako jis.
Šeimos istorijoje svarbi vieta tenka ir Undinės sūnui Arvydui Ambrazui, kuris, nors dėl sunkios ligos gyveno tik dvidešimt trejus metus, paliko ryškų literatūrinį palikimą – eilėraščius ir pjeses, tapybą, buvo vienas iš absurdo teatro pradininkų Lietuvoje.
Pasak J. Mašanausko, kūryba šeimoje buvo tarsi natūrali gyvenimo dalis.
„Undinė anksti išėjo į pensiją, apie dešimt metų kartu su poetais keliavo po Lietuvą skaitydama jų kūrybą. Ji yra lankiusis ir Sibire, ten įsikūrusiems lietuviams perduodama mūsų kalbos grožį“, – sako 50 metų santuokoje su mylima moterimi gyvenęs J. Mašanauskas.
Undinės dukra Ramunė Reimerienė prisimena mamą kaip labai gyvybingą, smalsią ir kūrybišką.
„Ji buvo labai gera mama ir labai įdomus žmogus. Kai buvome vaikai, ji mums daug skaitė, vesdavosi į parką ir pasakodavo istorijas“, – sako ji.
Pasak R. Reimerienės, jos mama puikiai jautė žmones, būtų rinkusis gydytojos profesiją, bet nuo to Undinę atkalbėjo į Sibirą ištremtas jos tėtis medikas.
Anūkė Agota Mašanauskaitė Pielikė prisimena močiutę kaip žmogų, kuris mokėjo matyti gyvenimą tarsi istoriją.
„Ji visada sakydavo, kad tekstą reikia ne iškalti, o išgyventi. Kai skaitai, turi įsivaizduoti, kad pats esi tas tekstas – kiekvienas žodis, kiekviena pauzė“, – pasakoja ji.
Tai, pasak pašnekovės, gero skaitovo paslaptis – gebėjimas tapti poezija, kalbėti jos vardu, nes svarbu yra ne ką, o kaip padarai.
Pasak A. Mašanauskaitės Pielikės, močiutė mokėjo sujungti žmones, buvo labai komunikabili ir visada skatino jaunus žmones kurti, dalyvauti konkursuose, išdrįsti kalbėti.
„Šis konkursas kasmet primena, kad gyvas žodis nėra praeities tradicija – jis gyvena tol, kol yra žmonių, kurie jį taria ir klauso. Jauni balsai, skambantys scenoje, tęsia Undinės Nasvytytės pradėtą kelią – saugoti ir puoselėti lietuvišką kalbą bei poeziją. O kiekvienas ištartas eilėraštis tampa dar vienu įrodymu, kad poezija iš tiesų nėra prabanga – ji yra būtinybė“, – sako R. Juodelienė.