Tęsiantis festivaliui „Kino pavasaris“, dėmesio sulaukė olandų režisieriaus Sven Bresser debiutas Nendrynas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kriminalinė istorija: nuošaliame Nyderlandų kaime gyvenantis nendrių pjovėjas Johanas pelkėje aptinka nužudytos merginos kūną ir ima ieškoti tiesos. Tačiau filmas veikia gerokai platesniame kontekste.
Pagrindinė siužeto linija – žmogžudystė ir jos tyrimas. Ramiai ūkininkaujančio, anūke besirūpinančio vyro kasdienybę suardo kraupus radinys pelkėje. Noras išsiaiškinti merginos mirties aplinkybes pamažu virsta manija, o uždaroje bendruomenėje ima kilti įtampa. Tankūs nendrynai čia tampa ne tik kraštovaizdžiu – tai vieta, kur galima paslėpti nusikaltimą, baimę ar net pačią tiesą.
Tačiau filme slypi ir kita, gal mažiau akivaizdi, bet ne mažiau įdomi linija – mažo miestelio socialiniai santykiai ir tradicinio amato pasaulis. Nendrių pjovėjo darbas čia parodomas kaip specifinė, iš kartos į kartą perduodama patirtis. Bendruomenė vertina rankų darbą ir laikosi įsitikinimo, kad mechanizacija, nors ir leistų uždirbti daugiau bei nuimti didesnį derlių, ilgainiui gali nualinti žemę.
Šioje vietoje susiduria du skirtingi požiūriai į ūkininkavimą ir ekonomiką. Vieni renkasi trumpalaikę naudą – daugiau produkcijos ir greitesnį pelną. Kiti sutinka uždirbti mažiau, tačiau saugoti gamtą ir amatą. Filme tai atsiskleidžia net per rinkos logiką: nors Nyderlanduose rinktų nendrių stogai gali tarnauti 35–40 metų, pigesnė konkurencija iš Azijos juos išstumia iš rinkos. Vartotojui dažnai svarbiau kaina čia ir dabar, o ne tai, kad stogą reikės keisti po penkiolikos metų.
Tokios detalės pamažu atskleidžia platesnę temą – šiuolaikinės visuomenės santykį su laiku, darbu ir atsakomybe. Filmas kalba apie principą „pinigai dabar“, apie polinkį nematyti ilgalaikių pasekmių ir apie tai, kaip ekonominiai sprendimai gali keisti ne tik gamtą, bet ir bendruomenių gyvenimo būdą.
Programos sudarytoja Benita Paplauskaitė filmą apibūdina kaip kūrinį, kuriame kriminalinė istorija tampa tik vienu sluoksniu. „Nendrynas“ reflektuoja socialinę atskirtį, kartų skirtumus ir moralinį bei ekologinį nykimą. Autentiškumo filmui suteikia ir pagrindinį vaidmenį sukūręs neprofesionalus aktorius Gerrit Knobbe, kurio santūri vaidyba dar labiau sustiprina pelkės kraštovaizdžio tylą ir įtampą.
Filmo pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalis Kritikų savaitėje, kur kūrinys sulaukė dėmesio kaip vienas įdomesnių Nyderlandų kino debiutų.