Sausio pabaigoje Ukrainai paramą teikiančio fondo „Saulės smiltys“ įkūrėja, verslininkė Marija Dubickienė kartu su bendraminčiais vyks į karo niokojamą šalį. Tai bus 121 kaunietės išvyka gabenant kovotojams ir jų šeimoms tai, ko tuo metu labiausiai reikia. Šįkart moters tikslas ukrainiečiams pristatyti kuo daugiau šilumą ir šviesą suteikiančių priemonių – generatorių, šildytuvų, elektrinių viryklių, išorinių baterijų, nešiojamų įkroviklių, žvakių, žibintuvėlių ir kitų reikmenų.
Neviltis auga
Pastarąjį kartą Ukrainoje M. Dubickienė lankėsi metų pradžioje. Konvojaus, atvežusio paramą, organizatoriai tuomet aplankė ir karą kasdien išgyvenančius vaikus Dabartinės kelionės maršrutas vedė per Lietuvą, tada per Ternopilį, vėliau – Dnipro, Zaporižę, regionus už Zaporižės, kiek buvo įmanoma arčiau Pokrovsko, Pavlohrado, taip pat Chersono, Kramatorsko apylinkes.
„Visur situacija ta pati – daug nevilties, mažiau galimybių išgyventi, valios. Daug šeimų apie į karą išėjusius vyrus nieko nežino arba yra jų netekę. Kuomet priešo smūgiai teko Mariupoliui, daug šeimų išvyko į Zaporižę ir ten laikinai įsikūrė. Negandoms itin stipria jėga artėjant į šį regioną, laukia antra didelė emigracijos banga į dar tolimesnes Ukrainos vietoves, o tai pabėgėlius baugina“, – pasakoja M. Dubickienė.
Su Ukrainos kariais bendraujanti lietuvė ne kartą uždavė jiems klausimą, kodėl tokia didelė pažeidžiamos visuomenės dalis – moterys, vaikai, seneliai, neieško prieglobsčio ten, kur saugu, išgirsdavo tą patį argumentą apie nenorą palikti gimtąją žemę net pavojaus gyvybei akivaizdoje.
„Per šiuos metus vis aiškiau suprantu skirtumą tarp tų, kurie išvyko į užsienį, ir tų, kurie liko šalies viduje. Pirmoji pabėgėlių banga buvo didžiulis stresas visiems, bet tie, kurie liko Ukrainoje, dažnai pasirenka ne pabėgimą, o vietos pakeitimą šalies viduje. Tai giliai įsišaknijusi filosofija – nepalikti savo žemės. Vienas ukrainietis kazokas, kuriam padedu dar nuo 2002 metų, pasakojo, kaip išvežė šeimą iš Mariupolio. Pasiūliau priimti jo žmoną Lietuvoje, bet atsakymas buvo paprastas ir skaudžiai aiškus: jie kovoja būtent tam, kad moterys, mamos ir senoliai galėtų likti savo žemėje. Jo sūnus šiandien kariauja fronte“, – dalinasi M. Dubickienė.
Anot pašnekovės, priešo nokojamas kraštas yra didelis, todėl, palikę namus, ukrainiečiai stengiasi persikelti pas gimines, gyvenančius bombų dar nepasiektuose miestuose bei kaimuose.
Trūksta šilumos
Palyginti su gyvenimu mieste, provincijoje viskas atrodo kitaip – ne gražiau ir ne lengviau, bet labiau nuoga. Ne su blizgančiomis vitrinomis, ne su apšviestomis gatvėmis ir kavinėmis, o su senais namais, kuriuose pagrindinis išgyvenimo mechanizmas yra krosnis. Šiandien, pasak M. Dubickienės, būtent tokiose vietose apsigyvena žmonės, bėgantys nuo karo.
„Šiuo metu autobusai nuolat veža pabėgėlius iš savo miestelių ir kaimų. Visi žino, kad ilgai ten pasilikti neįmanoma. Daugelis namų sugriauti, nugyventi, be infrastruktūros, tačiau krosnis tokiame name tampa gyvybės centru. Tai ne romantika – tai realybė. Krosnis reiškia šilumą, galimybę pasigaminti maistą, išgyventi be elektros, kartais – tik su žvake. Tokia buitis tampa vieninteliu būdu išlaikyti šeimą ir vaikus“, – sako pašnekovė.
M.Dubickienė papasakojo apie moterį, kuri kasdien vaikšto po apleistus, tuščius kaimus ir ieško namų, kuriuose dar galima gyventi. Ji kalbasi su savininkais, kurių dalis išvykę į Italiją, Vokietiją, kiti – į Lvivo ar Dnipro regionus. Dažnai tai paveldėtojai, kurie patys į tuos namus nebegrįš.
„Tokiu būdu, be fondų, be oficialių struktūrų, jau apgyvendinti šimtai, o šiandien – jau ir tūkstančiai žmonių. Tai vyksta tyliai, be didelių antraščių. Kaip fondo vadovė galiu pasakyti paprastai: kartais viena dėžė maisto ar viena krosnies malkų siunta reiškia ne „paramą“, o vakarienę konkrečiam vaikui. Ir tai nėra teorija – tai kasdienybė tame regione“, – sako kaunietė.
Šilumos konvojus – būtinas
Ji, pirmą kartą su misija padėti į Ukrainą išvykusi 2022 metų kovo 3 d., matė tuomet gimusius kūdikius, kurie auga nežinodami, kas yra taikus dangus ar pavojaus nekeliantis lėktuvo gausmas.
„Tuos vaikus aplankau, žinau jų svajones – taika, namai, draugai. Nuvežame jiems ne tik gyvybiškai svarbių dalykų, bet ir tai, kas padėtų pajusti vaikystės džiaugsmą – žaislius, saldumynus, drabužius“, – kalba M. Dubickienė.
Ji pasakojo visą gyvenimą prisiminsianti dvi valandas, kurias išvykos į Ukrainą metu aplankyti vaikai praleido tarsi normalioje kasdienybėje – buvo elektra, buvo šiluma, nebuvo nė vieno oro pavojaus signalo. Tačiau grįžus namo viskas prasidėjo iš naujo: nei šildymo, nei vandens, nei elektros.
„Tai momentas, kuris man asmeniškai yra sunkiausias suvokti. Tad, šilumos konvojus gimė iš suvokimo, kad trumpa šventė be sirenų neturi tapti išimtimi vaikų gyvenime. Jie nusipelno daugiau nei dviejų ramių valandų“, – sako M. Dubickienė.
