Nors Lietuvoje gyvena daugiau nei 230 tūkst. žmonių su negalia, dirba tik maždaug trečdalis jų. Ekspertai sako, kad dažniausiai kliūtimi tampa ne pati negalia ar būtini pritaikymai, o psichologinės darbdavių baimės: nežinia, ko tikėtis, ar žmogus pritaps, kiek pagalbos prireiks. Todėl praktika vis dažniau tampa saugia ir abiem pusėms naudinga pradžia, leidžiančia realioje darbo aplinkoje pamatyti tikruosius žmogaus gebėjimus ir išsklaidyti daugelį išankstinių nuogąstavimų.
Praktika padėjo iš naujo atrasti save
Tarp žmonių, kurie praktiką renkasi kaip saugią ir prasmingą pradžią grįžtant į darbo rinką, yra ir Deimantė Reinytė-Jasienė – regos negalią turinti moteris, šiuo metu atliekanti praktiką „Rimi“ personalo komandoje. Iki čia ji atėjo po ilgesnio darbo paieškų etapo ir su organizacijos „SOPA“ pagalba suprato, kad būtent praktika gali tapti pirmu žingsniu atgaunant profesinį pasitikėjimą.
„Anksčiau dirbau nuotoliniu būdu elektroninėje parduotuvėje, tačiau įmonei bankrutavus viską teko pradėti nuo nulio. Be to, mano asmeniniame gyvenime buvo sunkus etapas – po studijų gimė sūnus, kuris sirgo onkologine liga. Penkerius metus negalėjau dirbti. Grįžusi į darbo paieškas supratau, kad rinka keičiasi, reikalavimai auga, o kai turi negalią, kartais dar ilgiau tenka laukti darbdavio, pasiruošusio duoti progą“, – pasakoja D. Reinytė-Jasienė.
Nors dėl regos negalios ji mato tik dalį vaizdo, techniniai sprendimai leidžia dirbti savarankiškai – kompiuteryje naudojama programa padidina tekstą, o esant poreikiui ji drąsiai kreipiasi į kolegas. Praktikos metu pašnekovė padeda „Rimi“ personalo komandai: bendrauja su kandidatais, kviečia juos į pokalbius, teikia pagalbą atrankų specialistams.
„Nuo pat pirmos dienos čia jutau didelį palaikymą. Žinoma, pirmos savaitės buvo intensyvios, bet kolegos viską aiškino, padrąsino, parodė, kaip dirbama. Man ši patirtis įrodė, kad personalo sritis – tai, kur tikrai noriu būti“, – sako ji.
Pasak VšĮ „SOPA“ vadovės Jurgitos Kuprytės, praktika yra viena veiksmingiausių priemonių darbdaviams iš arti pamatyti žmogaus galimybes ir realiai įvertinti, kokie sprendimai iš tiesų reikalingi.
„Daugelis organizacijų nesiryžta priimti žmonių su negalia, nes nežino, ko tikėtis – kokių pritaikymų reikės, kaip žmogus įsilies į komandą. Praktika leidžia visa tai pasitikrinti realiomis sąlygomis ir pamatyti, kad sprendimai dažnai būna paprasti. Tai naudinga ir žmogui, ir įmonei: komanda įgyja patirties dirbdama su skirtingų poreikių kolegomis, o žmogus – pasitikėjimo ir reikalingų įgūdžių“, – sako J. Kuprytė.
Dažniausios kliūtys – ne fizinės, o psichologinės
„Rimi“ viešųjų ryšių ir korporatyvinės atsakomybės vadovė Luka Lesauskaitė-Remeikė sako, kad D. Reinytė-Jasienė nuo pirmųjų dienų paliko labai aiškų įspūdį – ji motyvuota, drąsi ir norinti mokytis.
„Iš pradžių komandoje visada kyla klausimų – ką turime žinoti, kaip geriausiai padėti, ar reikės specialių sprendimų. Bet vos pradėjus dirbti su Deimante tapo aišku, kad svarbiausia yra atviras pokalbis ir smalsumas. Žmogus matuojamas ne negalia, o noru įsitraukti, mokytis ir augti. Deimantė tai demonstruoja kiekvieną dieną“, – sako ji.
Pasak L. Lesauskaitės-Remeikės, baimė priimti žmogų su negalia dažniausiai kyla ne dėl realių sunkumų, o dėl nežinomybės.
„Darbdaviams kartais atrodo, kad reikės sudėtingų ar brangių sprendimų. Tačiau daugeliu atvejų pakanka mažų pritaikymų – didesnio ekrano, kompiuterinės programos, aiškesnio darbo aprašymo. Džiaugiamės, jog šiuo metu „Rimi Lietuva“ kolektyve dirba 129 žmonės su negalia, kadangi kolektyvas iš to tik laimi: atsiranda daugiau empatijos, brandos ir suvokimo, kad įvairovė nėra papildomas krūvis – tai tikras privalumas“, – sako „Rimi“ atstovė.
L. Lesauskaitės-Remeikės teigimu, įtrauktis prasideda nuo atvirumo ir abipusio dialogo. Panašiai mano ir praktiką atliekanti moteris – ji sako, kad nori prisidėti prie požiūrio keitimo.
„Apie negalią dažnai vengiama kalbėti, lyg tai būtų kažkas gėdingo, tačiau aš jaučiu pareigą apie tai pasakoti – jei kalbėsiu aš, jei kalbės kiti, galbūt dar vienas žmogus išdrįs pabandyti. Negalia – tai tik gyvenimo dalis, o ne kliūtis būti komandos dalimi“, – teigia D. Reinytė-Jasienė.