Trumpametražis belgų režisierių Charlotte Coeman ir Arne Brown filmas „Mes, berniukai“ (2024, 16 min.) subtiliai kalba apie santykius, kurie, rodos, turėtų būti patys artimiausi – tarp tėvo ir sūnaus. Tačiau kai didžiąją gyvenimo dalį juos skiria atstumas, tarnyba kariuomenėje ir neišsakytos emocijos, net paprasčiausias pokalbis ar bendras patiekalas tampa būdu prisiliesti prie to, kas ilgai buvo nutolę.
Dvylikametis Kolinas leidžia vasarą su tėčiu – buvusiu kariu, kuris po daugelio metų pagaliau grįžta į kasdienį gyvenimą. Kolinui ši vasara – tarsi bandymas suprasti, kas yra jo tėtis ir ar dar įmanoma užmegzti tikrą ryšį. Berniukas stebi, kaip tėvas vis dar gyvena pagal kariuomenės taisykles, ir sako: „Jis moko tai, ką išmoko kariuomenėje, o kariuomenė man nesvarbu.“ Tai – subtili nuoroda į dviejų pasaulių skirtumą: vienas disciplinos, kitas – kūrybos, svajonių, aitvarų ir muzikos.
Vienas jautriausių momentų – Kolino prisipažinimas, kad valgė penkis skirtingus makaronų apkepus, bet nė vienas neprilygo tėčio apkepui. Tai iš pirmo žvilgsnio buitiškas, bet giliai simbolinis pasakymas – tarsi ilgesys to, kas prarasta, ir troškimas susigrąžinti artumą, kuris kvepia vaikyste, saugumu ir tėvo buvimu šalia.
Kitoje scenoje Kolinas mąsto apie aitvarų skraidinimą, sakydamas: „Aitvaras mane moko, kad ne viską gali padaryti vienas. Aitvarui, kad skristų, reikia vėjo.“ Ši metafora tampa filmo ašimi – santykiai, kaip aitvarai, reikalauja abiejų pusių pastangų. Vienas laikantis siūlą ir kitas – vėjas, kuris suteikia kryptį.
„Mes, berniukai“ – tai ne tik pasakojimas apie tėvą ir sūnų, bet ir apie kartų skirtumus, skirtingas kalbas, kuriomis kalba vyrai, kai nori pasakyti „myliu“. Režisieriai švelniai fiksuoja jų tylą, smulkius gestus, nesėkmingus bandymus suartėti ir akimirkas, kai žodžių nebereikia.
Filmas primena, kad artumas – tai ne dovana, o darbas. Ir kad net po metų tylos vis dar galima paleisti aitvarą – tik šįkart kartu.